Jau prasidėjo grybų sezonas: pasakė, kur ir kokius grybus galite rasti jau šiandien ir ko dar teks palaukti

Šis sezoninis grybų ritualas – ne tik skanus, bet ir svarbus gamtos ritmas. Geras ruduo prasideda nuo birželio šypsnių. Ir nors laikas bėga, grybai seka repeticiją: jie atkeliauja, kai saule gerai keverzo, o lietus pagyvėjęs – kartu su ta mano nuojauta, kad būtina eiti į mišką.

Norėdami išnaudoti derlingąjį lauką, turite žinoti – kada kokie grybai populiariausi? Juk ne visur purvo drėgmė vienoda, ne visos galvutės laiku pasirodo. Sekite naujausias rekomendacijas apie birželio, liepos bei vėlesnių mėnesių grybų dygimą, kad niekas neišsprūstų pro krepšį.

Birželis – pirmieji žingsniai į grybų karalystę

Birželis dažnai žada sezoną. Pradžioje atrandamos baravykų galvutės po ąžuolais ar eglėmis: drėgnesnėse vietose kai kur jau galima sutikti jaunus baravykus. Jie – ankstyvieji karaliukai, ypač mėgstami grybautojų.

To paties mėnesio laukia ir raudonviršiai. Jie gali pasirodyti jau birželio pabaigoje, o ypač spalvotose miškingose vietose. Smagu rasti nuo raudono spalvoto dangalo atsiskleidusius raudonviršius – tai liudija, kad grybavimas įsibėgėja.

Be to, galime sutikti ir nedideles voveraites: jos auga greta spygliuočių miškų ir daro šviesesnę uogų šventę. Tad birželį verta pastebėti – jei rasite keturis penkis baravykų, turbūt neapsirikote – einate sezono link.

Liepa – intensyvumas ir delikatesai

Liepos mėnuo Lietuvos miškuose pažymi tikrą grybų gausos pradžią – tai metas, kai samanos ima slėpti vis dažnesnius rudus kepurėlių kraštus, o krepšiai prisipildo nebe vieno ar dviejų radinių, bet rimtų porcijų vakarienei.

Liepa – tikras baravykų giminės mėnuo. Baravykai ima dygti žymiai gausiau – šilti lietūs ir pastovi drėgmė leidžia formuotis ištisiems jų miesteliams. Tikrasis baravykas, jaučiasi puikiai tiek eglynuose, tiek mišriuose miškuose. 

Raudonviršiai puikuojasi ryškiomis oranžinėmis kepurėlėmis ir mėsingais stiebais. Jie dažniausiai sutinkami prie beržų, bet kartais auga ir atokesnėse vietose kartu su alksniais ar slyvomis.

Nors auksakočiai aksombaravykiai nėra tokie išvaizdūs kaip baravykai, tačiau juos grybautojai vertina dėl dažnumo ir skonio. Liepą, ypač po pirmųjų šiltų lietų, šie grybai dygsta aktyviai. Jų kepurėlės rusvos, su rausvais ar žalsvais atspalviais, kotas dažnai su rusvomis ar raudonomis gyslomis.

Rugpjūtis ir rugsėjis – paskutiniai delikatesai

Rugpjūtis Lietuvos miškuose – tai metas, kai saulė jau nebekepa kaip liepą, o lietūs ima dovanoti miškui gaivą. Tai laikas, kai ankstyvoji grybų banga po truputį blėsta, bet nauji herojai jau pasiruošę žengti į priekį – margesni, drąsesni ir kartais net netikėti.

Šiuo metu pradeda rodytis raukšlėtieji dyglučiai, dar liaudyje žinomi kaip gelsvieji ežiukai. Tai grybai, kurie vertinami ne dėl saldumo, bet dėl švelnaus kartumo ir tankios, tvirtos struktūros. Jie dažniausiai auga samanose – mėgsta drėgnas vietas ir tankesnį mišką.

Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje Lietuvos miškai pradeda džiuginti rudmėsių gausa. Pušyninės rudmėsės yra dažni pušynuose, o jų oranžinis pienelis nenuvilia net ir išrankiausių ragautojų. Eglyninė rudmėsė, glaudžiai susiję su eglėmis, turi švelnesnį skonį ir labiau žalią pigmentą, tačiau taip pat vertinamas grybas.

Spalis – vėlyvojo sezono staigmenos

Spalio rytai jau atsiduoda šalna, o oras vis dažniau kvepia drėgnu lapų sluoksniu. Tačiau tai dar nereiškia, kad miškas nutilo. Priešingai, kai kas nors mano, kad viskas jau baigta, baravykai dar kartą pasirodo scenoje. Jie dygsta tyliai, dažnai netikėtose vietose – po samanomis, šalia takelio, kur dar vakar buvo tuščia.

Daug kur dirva jau sausoka, bet užtenka vieno lietaus, kad baravykų galvutės vėl išnirktų į paviršių. Jie ne tokie masyvūs kaip rugpjūtį ar rugsėjį, tačiau dažnai būna tvirti, kvapnūs, be vabzdžių žymių. Tarsi paskutinė pasaka prieš žiemos tylą.

Šiuo laikotarpiu jie dažniausiai auga pavieniui, bet jei pasiseka – krepšys vėl prisipildo. Spalis, nors ir ne prognozuojamas, tačiau kartais padovanoja gražiausius egzempliorius: stori, skalsūs, su tamsesne kepure. Juos rinkti, tarsi paskutinis šansas ištraukti skonį tiesiai iš rudens.

Paskutinis bonusas – šiluma, kuri dar laikosi ant vakarienės stalo. Toks baravykas kepamas svieste ar troškinamas su svogūnais – ne tik sotus patiekalas, bet ir kvapnus prisiminimas, kad sezonas dar nesibaigė. Ir net jei tai jau paskutiniai grybai šiais metais – būtent šie tampa labiausiai įsimintini.