Kvėpuoja per odą, bet žūsta dėl oro: varlių išlikimą lemia ne tik gamta, bet ir žmonių veiksmai

Varlės oda yra sudėtinga ir pritaikyta kvėpavimui bei vandens pasisavinimui. Ji padengta gleivėmis, kurios padeda išlaikyti drėgmę, o porėta struktūra leidžia dujų molekulėms, tokioms kaip deguonis ir anglies dioksidas, laisvai prasiskverbti per odos paviršių. 

Po šiuo paviršiumi yra išsidėstęs tankus smulkių kraujagyslių tinklas, kuris tiesiogiai perima deguonį iš aplinkos ir pašalina anglies dioksidą. Šis procesas vadinamas odiniu kvėpavimu.

Nors varlės turi ir plaučius, ir kvėpuoja per burnos gleivinę, kvėpavimas per odą yra labai svarbi jų fiziologijos dalis. Tai ypač aktualu, kai varlės panyra į vandenį arba pereina į nejudrų būsenos laikotarpį, vadinamą hibernacija. 

Tokiu metu jų kvėpavimas lėtėja, o oda tampa pagrindiniu deguonies šaltiniu. Tereikia, kad oda būtų pakankamai drėgna, ir dujų apykaita vyksta natūraliai, be papildomų pastangų.

Ne visos varlės priklauso nuo kvėpavimo per odą vienodai, tačiau šis procesas yra universalus tarp visų varliagyvių. Tuo tarpu buožgalviai, tai yra varlių jaunikliai, dar neturi visiškai išsivysčiusių plaučių ar žiaunų. Ankstyvoje vystymosi stadijoje jie yra tokie maži, kad net negali pralaužti vandens paviršiaus tam, kad įkvėptų oro.

 Kad gautų deguonį, jie plaukioja ties vandens paviršiumi, susidarydami mažus oro burbuliukus, kuriuos greitai įsiurbia į burną ir stumia į plaučius. Šis būdas leidžia jiems kvėpuoti net labai ankstyvose gyvenimo stadijose.

Oda atlieka svarbų vaidmenį ne tik kvėpavimo, bet ir skysčių pasisavinimo procese. Varlės negeria vandens taip, kaip žmonės, jos tiesiog sugeria jį per odą. Vanduo įsiskverbia į tarpus tarp odos ląstelių ir per ląstelių membranas patenka į organizmą. 

Kai kurios varlės turi netgi specializuotas kūno vietas, vadinamas gėrimo dėmėmis, kurios yra gausiai aprūpintos kraujagyslėmis ir leidžia ypač greitai pasisavinti drėgmę iš aplinkos.

Ypač įdomios yra dykumose gyvenančios varlių rūšys. Pavyzdžiui, Australijos sausose vietovėse aptinkamos rūšys geba per lietų įsisavinti didelius vandens kiekius, kuriuos vėliau išlaiko kūne net keletą mėnesių. Jos užsikasa po žeme, o jų oda pasidengia papildomu gleivių sluoksniu, kuris padeda išlaikyti drėgmę. Tokiu būdu jos išgyvena sausros laikotarpius, laukdamos kito lietaus.

Tačiau nors oda varlėms suteikia unikalių gebėjimų, ji taip pat daro jas itin pažeidžiamas aplinkos pokyčiams. Kadangi jų oda tokia pralaidi, varlės yra ypač jautrios taršai ir cheminių medžiagų poveikiui. Į jų organizmą lengvai patenka ne tik vandenyje ištirpę cheminiai junginiai, bet ir mikrodalelės, tokios kaip plastikai. 

Klimato kaita taip pat kelia rimtą pavojų varlėms, nes dėl dažnėjančių sausrų jų buveinės mažėja. Tai ypač pastebima Amazonės džiunglėse ir Atlanto atogrąžų miškuose Pietų Amerikoje, kur šlapios buveinės sparčiai nyksta.

Varlės atlieka labai svarbų vaidmenį ekosistemos, jos reguliuoja vabzdžių populiacijas ir yra maisto šaltinis paukščiams bei ropliams. Dėl to jų nykimas gali reikšmingai paveikti visos ekosistemos pusiausvyrą. Mokslininkai pastebi, kad būtent varliagyviai dažniausiai tampa pirmuoju ženklu, jog aplinkos sąlygos blogėja.

 Klausimas, ar varlės spės prisitaikyti prie sparčiai kintančio klimato, išlieka atviras. Nors kai kurios rūšys gali išvystyti tam tikrą atsparumą, klimato kaita vyksta greičiau, nei gyvūnai geba prisitaikyti. Tai kelia nerimą ne tik dėl varlių, bet ir dėl viso gamtos balanso ateities.