Nepaaiškinami mokesčiai, sąskaitų blokavimai ir kontrolė: pasitikėjimas bankais ir valdžia skyla į šipulius

Augantis nepasitikėjimas bankais, politikų sprendimais ar net valstybės institucijomis rodo ne tik nusivylimą, bet ir pavargimą nuo formalumo, neaiškumo ir kompetencijų trūkumą. Žmonės ima patys ieškoti būdų, kaip apsisaugoti nuo netikėtumų.

Užuot laukę valdžios pagalbos ar bankų sprendimų, vis dažniau gyventojai renkasi grynuosius pinigus, alternatyvius mokėjimo sprendimus ar net sandorius be tarpininkų. Dalis net grįžta prie barterinių mainų arba remiasi tik patikimų pažįstamų rekomendacijomis. 

Šis elgesys atrodo mažas ir lokaliai ribotas, bet bendrai jis formuoja naują tendenciją, Jei valdžia neaiški, tuomet aš eisiu savo keliu. Tai nebūtinai kyla iš radikalumo ar sąmokslo teorijų. 

Dažniausiai tai labai žemiška reakcija į tai, kas vyksta aplink. Jei žmogus mato, kad jo lėšos banke praranda vertę, kad paskolos sąlygos keičiamos vienašališkai, o viešai deklaruoti politikų sprendimai keičiasi greičiau nei orų prognozės ir pasitikėti darosi sunku. Ir vis daugiau žmonių apie tai kalba garsiai.

Bankais pasitiki tikrai ne visi

Iš pradžių bankai Lietuvoje buvo laikomi patogumu. Greiti pavedimai, kortelės, galimybė turėti viską viename telefone. Tačiau vis dažniau pasigirsta istorijų, kai žmogus atsiduria nebe kaip klientas, o kaip kontrolės objektas - sąskaita užblokuota be aiškios priežasties, pavedimas stabdomas ar reikalaujama įrodyti iš kur pinigai.

Šie atvejai ne vienetiniai. Žmonės dalinasi patirtimis, kur bankas nebe atrodo kaip partneris, o labiau kaip institucija, galinti vienu mygtuko paspaudimu atimti prieigą prie visko, ką sukūrei. Ir tai sukuria baimės bei nepasitikėjimo atmosferą, net jei daugumai vis dar viskas veikia sklandžiai.

Kita problema – mokesčiai. Už sąskaitos turėjimą, už kortelės atnaujinimą, už pavedimą, net už pokalbį su konsultantu. Daugeliui tai atrodo nepagrįsta, ypač tiems, kurie atsimena laikus, kai bankai patys varžėsi dėl klientų ir siūlė viską nemokamai.

Dabar, kai dauguma jau „pririšti“, atsiranda nepasitenkinimas, o kas man už tai, kad esu lojalus?

Valstybės sprendimai – vis dažniau be dialogo

Nepasitikėjimas bankais glaudžiai susijęs su tuo, kaip žmonės vertina valstybės politiką. Kai kurie sprendimai, pavyzdžiui, mokesčių keitimas, pinigų ribojimai gryniesiems ar planai dėl naujų reguliavimo formų – žmonėms atrodo primesti, nelogiški ar net žalingi smulkiesiems.

Svarbiausia, kad dažnai žmonės jaučiasi neįtraukti. Sprendimai priimami „kažkur aukštai“, o žemiau esantiems belieka prisitaikyti. Tas jausmas, jog niekas neklausia, ką galvoji, ilgainiui kuria atsitraukimą nuo institucijų. 

Jei žmogus mano, kad jo balsas nieko nereiškia, jis nustoja tikėti ne tik sistema, bet ir pačios valstybės gerumu. Tai nereiškia, kad žmonės tampa priešiški savo šaliai. Priešingai, daugelis jaučiasi labai prisirišę prie vietos, kur gyvena. 

Tačiau ryšys su institucijomis prastėja. Žmonės nori sąžiningumo, nuspėjamumo ir aiškumo. Kai to trūksta – ieškoma alternatyvų, bendruomenės iniciatyvų, savitarpio pagalbos, net pilietinio nepaklusnumo.

Grynieji pinigai ir bendruomeniniai sprendimai

Vienas iš matomų ženklų – grynųjų pinigų grįžimas. Nors oficiali statistika rodo, kad vis daugiau operacijų vyksta skaitmeniniu būdu, tuo pačiu auga žmonių, norinčių turėti dalį lėšų „po ranka“, skaičius. 

Tai nebūtinai reiškia nelegalią veiklą ir dažnai tai tiesiog saugumo pojūčio dalis. Be to, auga ir bendruomeniniai tinklai – žmonės mainosi prekėmis, paslaugomis, net kviečia į uždarus turgelius ar muges. 

Visa tai yra ženklas, kad dalis visuomenės ieško kitų kelių, kaip gyventi, nepaisant institucinio spaudimo ar nepasitikėjimo. Niekam ne paslaptis, jog pasitikėjimas yra labai trapus dalykas. Ir jį atstatyti sunkiau, nei išlaikyti. 

Jei tendencijos nesikeis, Lietuvoje galime pamatyti ne tik daugiau neformalių ekonominių praktikų, bet ir augantį atotrūkį tarp institucijų ir visuomenės. Klausimas tik vienas, ar kas nors tą ryšį dar bandys užmegzti iš naujo?