Prisijunkite prie Bilis.lt ir mėgaukitės išskirtinėmis galimybėmis. Registruoti vartotojai mato mažiau reklamų, gali rašyti komentarus bei dalyvauti įvairiuose konkursuose!
Tęsdami prisijungimą soc. tinklais jūs automatiškai sutinkate su privatumo politika ir naudojimosi taisyklėmis, kurias rasite paspaudę čia.
Nuolatinis savęs kaltinimas: pasakė, kodėl nuolat graužiate save ir kaip išsivaduoti iš šio žalingo scenarijaus
Nuolatinis kaltės jausmas neatsiranda iš niekur. Jis dažnai tyliai įsitaiso žmogaus galvoje dar ankstyvoje vaikystėje ir su laiku tampa įpročiu, kuris ilgainiui smelkiasi į visas gyvenimo sritis – nuo darbo iki santykių, nuo asmeninių sprendimų iki atsitiktinių nesusipratimų.
Šis nuolatinis vidinis monologas „tai mano kaltė“ gali atimti daug daugiau nei ramybę. Jis ardo pasitikėjimą savimi, sukelia emocinį nuovargį ir tampa psichologinės įtampos šaltiniu, kurio iš pradžių net nepastebima. Daugelis nebeskiria, kur baigiasi atsakomybė ir prasideda savęs kaltinimas.
Pasak psichologo, tai vienas iš labiausiai save alinantys elgesio modelių, bet jį galima keisti – jei tik sąmoningai nuspręsite sustoti ir pažvelgti į save be kaltinimų.
Iš kur atsiranda įprotis kaltinti save
Tie, kurie dažnai galvoja „vėl aš sugadinau“, „būčiau pasielgęs kitaip, viskas būtų buvę geriau“, dažnai nesuvokia, kad šis balsas jų galvoje atsirado seniai. Vaikystėje, kai tėvai bausdavo tylėjimu, sakydavo frazes „dėl tavęs man gėda“ arba išmokė, kad tik gerai besielgiantis vaikas yra vertas meilės, kaltė tapo būdu išgyventi.
„Kai išmokstama, kad kaltė padeda išlaikyti ryšį su artimaisiais, tai tampa įrankiu – jei aš kaltas, vadinasi, galiu viską pataisyti. O jei galiu pataisyti – santykiai dar išgelbėjami“, – aiškina psichologas.
Tai pavojingas spąstai, nes žmogus pradeda gyventi ne dėl savęs, o tam, kad nuolat kompensuotų kitų emocijas. Tokie žmonės dažnai tampa ypač jautrūs kitų nuotaikoms, priima net svetimą pyktį kaip savo kaltės įrodymą.
Kuo nuolatinė kaltė yra žalinga
Gyvenimas su nuolatiniu kaltės jausmu sekinantis ne tik emociškai. Pasak specialisto, ilgainiui tai paveikia žmogaus savivertę – net ir tada, kai elgiamasi tinkamai, atsiranda vidinis balsas, kuris vis tiek randa dėl ko pasmerkti.
„Žmogus pradeda nešioti svetimą atsakomybę – už kitų emocijas, reakcijas, pasirinkimus. Toks perkrovimas yra ne tik toksiškas, bet ir nesąžiningas pačiam sau“, – teigia specialistas.
Be to, kaltės jausmas apsunkina gebėjimą atleisti sau. Kiekviena klaida tampa dar vienu įrodymu, kad esate blogas žmogus. Laikui bėgant tai sukuria užburtą ratą, kuriame nėra vietos nei savęs priėmimui, nei emociniam augimui.
Kaip nustoti graužtis be priežasties
Psichologo nuomone, pirmas žingsnis – sąmoningai sustoti ir pradėti klausti savęs: „Ar tai tikrai mano atsakomybė?“ Kartais toks paprastas klausimas leidžia pamatyti, kad situacija nėra tokia juoda kaip atrodo. Ne viskas, kas nutiko, yra jūsų klaida.
Dar vienas naudingas įrankis – atpažinti vidinį kritiką. Jei pastebite, kad galvoje nuolat sukasi frazės kaip „tu visada viską sugadini“, tai ženklas, kad įsijungė automatinis, bet labai žalingas scenarijus. Reikia jį nutraukti.
Svarbu ir atskirti, kas yra atsakomybė, o kas – kaltė. Pripažinti klaidą galima ir būtina. Tačiau gyventi įsitikinus, kad esate blogas žmogus vien todėl, kad kartais klystate – visiškai neteisinga.
„Leiskite sau būti netobuliems. Leiskite bijoti, pasiklysti, abejoti. Tai nėra silpnumas. Tai žmogiškumas“, – primena specialistas.
Išėjimas iš kaltės rato – tai ne pabėgimas, o brandos ženklas
Pasak specialisto, kaltės scenarijų nutraukimas yra ne apie ignoravimą ar atsakomybės kratymąsi. Tai sprendimas užaugti – nustatyti ribas, priimti save be „jei“ ir „bet“, bei susigrąžinti laisvę būti savimi.
Kai žmogus leidžia sau nebūti tobulu, jis tampa laisvesnis, autentiškesnis ir atsparus tam, ką apie jį galvoja kiti.
Tai neatsitinka per naktį, bet kiekvienas žingsnis link savęs priėmimo – tai lyg akmuo, ištrauktas iš sunkios kuprinės, kurią nešiojote metų metus. Ir kiekviena diena be bereikalingos kaltės – jau pergalė.
Rašau apie sodininkystę, gamtą ir gyvenimą. Tai temos, kurios man artimos širdžiai ir šaknims. Tikiu, kad augalai moko mus kantrybės, cikliškumo ir ryšio su pasauliu, todėl savo tekstais stengiuosi ne tik dalintis žiniomis, bet ir įkvėpti gyventi lėčiau, sąmoningiau, arčiau žemės.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti