Per pirmą mėnesį ar tik po metų? Kada vyras turėtų prabilti apie rimtus ketinimus ir jausmus

Psichologai sako, kad tikslios datos nėra, tačiau egzistuoja tam tikra statistika, tyrimai ir psichologiniai signalai.

Ar vyrai pasiruošę kalbėti apie rimtus planus ir savo jausmus jau po mėnesio, ir į kokius požymius verta atkreipti dėmesį, aiškinasi specialistai.

Tyrimų duomenys: kada dažniausiai pasakoma „myliu“

Klausimas „kada jis pagaliau tai pasakys“ neduoda ramybės daugeliui. Šiuo atveju mokslas pateikia gana konkrečius skaičius.

Vieno plačiai apimto tyrimo metu nustatyta, kad vyrai vidutiniškai pirmą kartą prisipažįsta meilėje po maždaug 97–108 dienų nuo santykių pradžios, o moterys tai padaro kiek vėliau – po 122–138 dienų.

Vadinasi, dažniausiai tai įvyksta praėjus maždaug 3–4 mėnesiams nuo santykių pradžios. Neatsitiktinai daug psichologų būtent šį laikotarpį vadina „medaus mėnesio“ fazės pabaiga, kai emocijos ima stabilizuotis, o partneriai vienas kitą pradeda matyti realiau – su trūkumais, charakterio savybėmis ir kasdienybės iššūkiais.

Kada laukti ilgiau – ir kodėl tai gali būti visiškai normalu

Ne visos poros juda tuo pačiu tempu. Vieniems trys mėnesiai – pakankamas laikas rimtiems jausmams, o kitiems visiškai natūralu, kad daugiau saugumo ir vidinio aiškumo atsiranda tik po pusmečio.

Tačiau jei vyras tyli ilgiau nei 8 mėnesius, neįvardija nei savo jausmų, nei požiūrio į bendrą ateitį, psichologai pataria susimąstyti. Gali būti, kad jis dar nėra pasirengęs rimtesniems įsipareigojimams arba jūsų santykius mato visai kitaip, nei jūs.

Skirtingos poros – skirtingi tempai

Apklausos duomenys rodo, kad žmonės į meilės prisipažinimus žiūri labai skirtingai, o ir laikas tam gali smarkiai skirtis:

• 22 % prisipažįsta meilėje jau per pirmąjį mėnesį;
• 30 % tai padaro per 1–3 mėnesius;
• 18 % – praėjus 4–6 mėnesiams;
• 15 % – tik po pusės metų ir vėliau.

Šie skaičiai rodo svarbiausią dalyką – vieno „teisingo“ termino paprasčiausiai nėra. Kur kas svarbiau, ar abu partneriai pasirengę judėti santykių gilinimo link panašiu tempu.

Meilės psichologinės fazės

Pagal vieną žinomiausių psichologinių meilės teorijų ji apibūdinama kaip trijų elementų derinys: artimumas, aistra ir įsipareigojimas.

Santykių pradžioje dažniausiai dominuoja aistra, kuri gali trukti nuo 3 iki 12 mėnesių. Vėliau, jei pora toliau kuria ryšį, pirmą planą ima užimti prieraišumas, pasitikėjimas ir atsakomybė vienas už kitą.

Neuromokslininkai priduria, kad intensyvi, aistringa meilė aktyvina smegenų atlygio centrus ir gali išlikti iki maždaug 18 mėnesių. Tačiau jei šiuo laikotarpiu neatsiranda gilesnio emocinio artumo ir realaus bendros ateities planavimo, ryšys dažniausiai neišauga į brandžius, stabilius santykius.

Ką daryti, jei vyras vis dar tyli?

Jei jaučiate, kad su savo jausmais ir lūkesčiais esate apsisprendę, tačiau neaišku, kokia yra jūsų partnerio pozicija, psichologai siūlo kelis žingsnius.

Suteikite laiko

Jei kartu esate tik 2–3 mėnesius, reikalauti rimtų prisipažinimų ir pažadų gali būti tiesiog per anksti. Dažnai šio laiko neužtenka gerai pažinti kitą žmogų ir pačiam suprasti savo jausmus.

Stebėkite veiksmus, o ne tik žodžius

Kai kurie vyrai nedrįsta dažnai kartoti žodžio „myliu“, bet aiškiai rodo jausmus darbais: rūpinasi, palaiko, įtraukia į savo gyvenimą, supažindina su artimaisiais, planuoja bendrą laiką iš anksto.

Kalbėkite atvirai

Atvira, nuoširdi kalba visuomet vertingesnė už spėliones. Jei nuo santykių pradžios jau praėjo nemažai laiko, verta tiesiai paklausti apie partnerio požiūrį į jūsų ryšį ir ateitį – ramiai, be priekaištų, bet aiškiai išsakant ir savo lūkesčius.

Įvertinkite perspektyvą

Jei praėjus metams santykiuose vis dar nėra nei žodžių apie jausmus, nei jokių konkrečių, rimtesnių žingsnių (bendrų planų, įsipareigojimų, aiškaus statuso), labai tikėtina, kad rimtų ketinimų tiesiog nėra.

Dauguma vyrų apie rimtesnius ketinimus ir jausmus prabyla maždaug per 3–4 mėnesius nuo santykių pradžios. Vieni tai padaro greičiau, kiti – tik po pusmečio, ir tai vis dar gali būti normalu.

Tačiau laukti metų metus, tikintis prisipažinimo, kurio vis nėra, – vargu ar verta. Svarbūs ne tik gražūs žodžiai, bet ir tai, ar jie pagrindžiami realiais veiksmais.