Dažnai sakome „atsiprašau“ net tada, kai situacija to visiškai nereikalauja. Tokie pertekliniai atsiprašymai mažina pasitikėjimą savimi ir kuria kaltės jausmą ten, kur jo neturėtų būti.
Psichologai paaiškina, kada geriau nesiteisinti ir kaip atsisakymas nuolat atsiprašinėti padeda išlaikyti sveikus santykius su savimi ir kitais.
Kada neverta atsiprašinėti
1. Už savo jausmus
Emocijos – natūrali žmogaus reakcija. Atsiprašydami už jas, tarsi nuvertiname savo patirtį. Psichologai ragina leisti sau justi pyktį, liūdesį ar nusivylimą be nuolatinio „atsiprašau“.
2. Už nuoširdžias emocijas
Turite teisę jaustis liūdni, pikti, džiaugsmingi ar įkvėpti – visa tai yra normali gyvenimo dalis. Kai sakote „atsiprašau“ dėl savo emocijų, iš esmės atsiprašote už tai, kad esate tokie, kokie esate.
3. Už savo poreikius
Prašyti pagalbos ar laiko poilsiui yra normalu. Nereikia teisintis dėl noro pasirūpinti savimi, nes taip formuojamas klaidingas įsitikinimas, kad jūsų poreikiai mažiau svarbūs nei kitų.
4. Kai nesate kalti
Daugelis atsiprašo net ir tais atvejais, kai visiškai dėl nieko nekalti. Tai kuria klaidingos atsakomybės jausmą ir kenkia savivertei. Jei jums nuoširdžiai gaila, kad situacija susiklostė blogai, geriau pasakyti „gaila, kad taip nutiko“, bet neprisiimti kaltės už kitų žmonių klaidas.
5. Už atsisakymą
Žodis „ne“ nereikalauja atsiprašymo. Atsisakymas padeda nustatyti ribas ir saugoti savo energiją. Nuolatinis „atsiprašau“ po kiekvieno „ne“ kuria nepagrįstą kaltės jausmą.
6. Už savo įsitikinimus
Kiekvienas žmogus turi teisę į savo nuomonę ir vertybes. Atsiprašinėdami už jas, leidžiame kitiems abejoti mūsų tapatybe. Sveikas dialogas nereiškia būtinybės atsisakyti savęs, kad kam nors įtiktume.
7. Už savo išvaizdą
Atsiprašymai dėl kūno, stiliaus ar išvaizdos „trūkumų“ tik stiprina kompleksus. Psichologai pataria atsisakyti tokių frazių ir mokytis priimti savo išvaizdą su didesniu pasitikėjimu.
Kai jums reikia pabūti vienam
Beveik kiekvienam suaugusiam žmogui reikia laiko vienatvei – tai nesusiję nei su kitais žmonėmis, nei su santykiais. Tai būdas atkurti jėgas ir vidinę pusiausvyrą, todėl atsiprašyti už norą pabūti vienam nereikia.
Per dažni atsiprašymai formuoja kaltės ir silpnumo jausmą ten, kur jo neturėtų būti. Psichologai pabrėžia: jūsų jausmai, poreikiai, įsitikinimai ir asmeninės ribos yra norma, o ne priežastis nuolat atsiprašinėti.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.