Šiaulių gydytoja atskleidė, kaip paprasti sprendimai atvėrė kelią į svajonių karjerą

Šiaulių Didždvario gimnaziją, kurioje mokėsi ir Jolita, yra baigęs gausus būrys abiturientų, pasirinkusių medicinos studijas. Vis dėlto jaunystėje ji svarstė ir kitokį kelią – iš pradžių atrodė labai įdomu dirbti vaistinėje ir studijuoti farmaciją. Tačiau dešimtoje klasėje paaiškėjo, kad chemija jai nėra artima, tad minties apie farmaciją atsisakė.

Tuomet gimė sprendimas rinktis mediciną. Dėl nuo vaikystės jaučiamos kraujo baimės dalis specialybių atrodė netinkamos, todėl ji nusprendė tapti bendrosios praktikos gydytoja ir įstojo į tuometinį Kauno medicinos universitetą.

Pradėjusi studijas, Jolita įsidarbino Respublikinės Šiaulių ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje, kur išvengti kontakto su krauju praktiškai neįmanoma. Pasak gydytojos, ten netrūko ne tik kraujo, bet ir įvairių ekstremalių situacijų, kuriose apie savo baimes tekdavo pamiršti. Šis darbas suteikė platų medicinos supratimą, leido susipažinti su realia ligoninės kasdienybe ir aiškiai pajusti, kad gydytojas labai konkrečiai gali padėti žmogui.

Ji pripažįsta, kad pagrindinis stimulas rinktis mediciną buvo būtent galimybė padėti kitam, padaryti kažką gero. Pamažu baimė kraujui nyko, o chirurgo darbas ėmė atrodyti nebe bauginantis, o įdomus, tad kilo mintis rinktis chirurginio profilio specialybę.

Vėliau ji apsisprendė: rezidentūroje norėtų studijuoti akių ligas arba otorinolaringologiją. Pasak J. Stankūnienės, pastaroji sritis itin plati – čia reikia daug terapijos žinių, nes pacientai yra ir vaikai, ir suaugusieji, nėra monotonijos: tenka ir operuoti, ir konsultuoti. Nors specialybė nėra pati plačiausia, joje daug galimybių gilintis ir tobulėti. Ketvirtame kurse apsisprendusi rinktis otorinolaringologiją, Jolita ėmė dar aktyviau domėtis šia sritimi – ne tik lankė paskaitas, bet ir dalyvavo mokslinių darbų būrelyje.

Sprendimas tarp Kauno ir Šiaulių

Baigus bendrosios praktikos medicinos studijas, studentams reikėjo atlikti internatūrą. Keitėsi studijų sistema – metų trukmės internatūra buvo sutrumpinta iki trijų mėnesių. Per šį laiką Jolita galėjo „pasimatuoti“ kelias specialybes. Jai teko dirbti ir Ausų, nosies, gerklės ligų skyriuje Šiauliuose.

Tuomet buvo gripo epidemijos protrūkis, skyrius buvo uždarytas, nevyko planinės operacijos, todėl praktinės patirties sukaupti nepavyko. Vis dėlto ji spėjo suprasti, koks jaukus, šiltas ir net šeimyniškas tai kolektyvas, ir kad dirbti jame būtų labai gera.

2013 metais, baigusi Kauno medicinos universitetą ir įgijusi ausų, nosies, gerklės ligų gydytojos diplomą, Jolita sulaukė pasiūlymo likti dirbti Kaune. Ten tuo metu darbą turėjo ir jos vyras – inžinierius. Tačiau širdis traukė į Šiaulius, kur gyveno tėvai, kurių paramos ir artumo galima tikėtis ir džiaugsmo, ir rūpesčių akimirkomis.

Išlaikiusi baigiamąjį rezidentūros egzaminą, po kelių dienų Jolita tapo mama – absolventų išleistuvės praėjo jai gulint ligoninėje su pirmagimiu. Iš ligoninės ji grįžo į Šiaulius, netrukus jauna šeima pradėjo statytis namą, ir tėvų pagalbos nebereikėjo tiek daug.

Kaip ir svajojo, Jolita įsidarbino Respublikinės Šiaulių ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriuje. Tačiau dirbti ilgai neteko – netrukus pasibeldė antrojo vaikelio atėjimas. Ji juokauja, kad vaikų namuose ilgai neaugino: nuo darbo pasitraukdavo likus mėnesiui iki gimdymo, o su pirmuoju sūnumi Mantu namuose buvo iki septynerių, su dukra Ieva – iki devynių mėnesių ir vėl grįždavo į ligoninę.

Tik su trečiuoju sūnumi Pauliuku ji vaiko priežiūros atostogose praleido visus dvejus metus, kaip numato įstatymai. „Tuo metu buvo COVID-19 epidemija, ir buvo labai gerai, kad nereikėjo niekur iš namų išeiti“, – prisimena gydytoja nelengvą laikotarpį, kai pasaulis sustojo, o medikų darbas tapo ypač sunkus. Visa ligoninė dirbo krūviais, o Ausų, nosies, gerklės ligų skyriuje buvo gydomi COVID-19 sergantys pacientai – darbas būtų buvęs ne tik labai sunkus, bet ir itin rizikingas.

Gerumu grįstos šeimos vertybės

Į tą patį skyrių vėliau atėjo dirbti ir Jolitos mama Loreta Daukševičienė. Jaunystėje ji buvo baigusi medicinos mokslus, tačiau, pasak dukros, dėl geresnių sąlygų pasirinko kitą darbą ir skyrėsi vaikų auginimui bei stabilesnėms pajamoms. Vėliau mama nusprendė grįžti į mediciną ir pradėjo dirbti pagal specialybę. Likimas lėmė, kad dabar ji tame pačiame Ausų, nosies, gerklės ligų skyriuje dirba bendrosios praktikos slaugytoja.

Abi džiaugiasi, kad dirba labai draugiškame kolektyve, kuriame palaikomi ne tik kolegiški ir nuoširdūs santykiai darbo metu, bet ir puoselėjamas bendravimas po darbo: kartu vykstama į žygius baidarėmis, švenčiamos šventės, rengiamos labdaros akcijos.

„Tėvai nuo vaikystės mums su sese diegė gerumu grįstas vertybes, kurios pasiekė abiejų širdis, tad ir mes savo šeimas kuriame bei puoselėjame ant gerumo pamatų“, – sako gydytoja. Ji iki šiol šiltai prisimena tėvų rengtas šventes, buvimą kartu, vakarienes, į kurias susirinkdavo visa šeima, sekmadienio pietus pas močiutę. „Nebuvo pertekliaus, bet visada džiaugdavomės mamytės keptais skanėstais“, – pasakoja Jolita.

Šią šeimos patirtį ji perkelia ir į santykius su metais jaunesnės sesers Brigitos šeima – sesuo dirba anglų kalbos mokytoja, augina tris dukras, o seserų šeimos nuolat bendrauja, leidžia laiką kartu.

Vaikų svajonių išsipildymas – bendras šeimos reikalas

Ypatingą vietą Jolitos šeimos gyvenime užima šv. Kalėdos. „Vaikams sakau: „Kalėdos esame mes patys – kiek turime gerumo, tiek galime duoti kitam. Kalėdos – ne tik žaislai, kuriuos patys gauname, bet ir tai, ką galime dovanoti kitam: gerumą, nuoširdumą, rūpestį tuo, kuris pats to galbūt neturi“, – sako ji.

Su vaikais ji ne kartą prieš didžiąsias metų šventes yra važiavusi pas mažiau pasiturinčias šeimas ir vežusi dovanas vaikams, dalyvaujantiems svajonių išsipildymo akcijose. „Nesijaučiame darantys kažkokį žygdarbį – tai daro daugybė žmonių“, – tikina gydytoja. Vis dėlto ji pripažįsta, kad gerumo iniciatyvoms reikia ir laiko, ir pasiaukojimo, ypač tada, kai negali nuvilti vaiko svajonės.

„Yra buvę, kad pasirinktas vaikas nori konkretaus piešimo rinkinio, kokio Lietuvoje jau nebėra. Per draugus siuntėmės iš užsienio. Ir Lego kaladėlių yra tekę ieškoti, nes tokių, kokių vaikas nori, Lietuvos parduotuvėse nebeliko“, – jautriai prisimena Jolita. Jai labiausiai įstringa akimirkos, kai tenka pildyti ne brangių žaislų, o elementarių daiktų svajones: žieminę striukę, batus, šiltus drabužius.

Ypač sugraudino vaikas, svajojęs apie ausines. Gyvendamas daugiavaikėje šeimoje, jis neturi savo kambario ir troško bent šiek tiek asmeninės erdvės. Ausinės jam reiškė galimybę bent akimirkai atsiriboti nuo triukšmo aplink.

Vaikų svajones yra padėję išpildyti ir Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus darbuotojai. Prieš dvejus metus Jolita pasiūlė kolektyvui dalyvauti tokioje iniciatyvoje – pinigus surinko, tačiau svajonių sąrašuose vaikų norų jau nebeliko, visi buvo pasirinkti. Tuomet ji internete rado informaciją, kad Šiauliuose veikia sutrikusios raidos centras, kurio vaikai taip pat buvo įtraukti į svajonių akciją. Jiems ir buvo nupirktos dovanos.

„Labai nustebino, kad nei vienas vaikas neprašė žaislo – visiems reikėjo batų, striukių ir kitų būtiniausių daiktų“, – prisimena gydytoja.

Praėjusių metų gruodį Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus kolektyvas nusprendė tradicinių kalėdinių dovanėlių vieni kitiems atsisakyti ir dalyvauti projekte „Vaikų svajonės“. Surinkę beveik 600 eurų, jie nupirko trylikos vaikų svajonių dovanas ir įsitikino, kad suteikdami džiaugsmo kitiems, patys atgal gauna bent tiek pat gerumo ir šilumos.