Skaudus paveldas: kodėl Lietuva, Slovakija ir Rumunija vis dar negali grąžinti žemės mažumoms

Skirtingos socialistinio ir ikisocialistinio laikotarpio patirtys lėmė nevienodas Vidurio ir Rytų Europos šalių išėjimo iš socializmo strategijas. Vienos valstybės į socialistinės erdvės orbitą pateko anksčiau ir buvo į ją labiau integruotos. Skyrėsi ir socialistiniu laikotarpiu pasiektas išsivystymo lygis: vienur socializmo metais buvo sukurta daugiau to, ką vėliau buvo galima privatizuoti, pritraukti užsienio kapitalą ir padėti rinkos ekonomikos pagrindus. Čia su socialistiniu paveldu atsisveikinta greičiau ir radikaliau.

Kitose šalyse net ir paskutiniais socializmo metais valstybės buvo smarkiai įsiskolinusios, turėjo silpną pramonę, o didelę visuomenės dalį sudarė smulkūs ūkininkai. Dėl menkesnės išorinės konkurencijos šiose valstybėse ekonomiškai ir politiškai greičiau įsitvirtino buvusios nomenklatūros atstovai.

Vis dėlto beveik visur vienas kertinių išėjimo iš socializmo darbotvarkės klausimų buvo privačios nuosavybės instituto atkūrimas. Vienas pamatinių socialistinės santvarkos principų buvo privačios nuosavybės panaikinimas ją pakeičiant kolektyvine. Manyta, kad atkūrus privačią nuosavybę bus galima sugrįžti į demokratinių, rinkos ekonomika grįstų vakarietiškų visuomenių gretas. Tikėtasi, kad privati nuosavybė padės formuoti laisvą ir už save atsakingą individą, o kartu – atkurs teisingumą tiems, kurie patyrė kolektyvizacijos skriaudas. Šis teisingumo atkūrimo pažadas tapo svarbiu naujųjų posocialistinių elitų legitimumo šaltiniu.

Greta marketizacijos ir demokratizacijos vyko dar vienas pokytis: vakarykštes internacionalistines, „tautų brolybę“ deklaravusias socialistines liaudies respublikas naujieji elitai ėmė regėti ir perkurti kaip tautines valstybes. Tačiau kartu su socializmo pabaiga atšilo ir iki tol slopinti etniniai konfliktai bei įtampos. Lenkai Lietuvoje, vengrai Slovakijoje ir Rumunijoje prabilo apie socialistiniu laikotarpiu patirtas skriaudas, o atsiradus žodžio laisvei buvo prisimintos ir ikisocialistinio laikotarpio neteisybės. Tai formavo tautinių mažumų politinių elitų tikslus akistatoje su naujųjų valstybių politiniu elitu, kurį daugiausia sudarė titulinės tautos atstovai.

Vienas tokių tikslų buvo autonomijos siekis teritorijose, kuriose tautinės mažumos gyveno tankiai. Ilgainiui šias įtampas pavyko bent iš dalies suvaldyti, derinant titulinės tautos interesų atstovavimą su mažumų teisių užtikrinimu. Net jei tai ne visada buvo daroma nuoširdžiai, tarptautinių vakarietiškų organizacijų spaudimas, siekis tapti jų narėmis paskatino valstybes atsižvelgti į šiuos klausimus.

Žemės grąžinimas tautinių mažumų atstovams

Svarbia tautinių mažumų teisių darbotvarkės dalimi tapo nuosavybės, ypač žemės, grąžinimas. Tai lėmė ir specifinė tautinių mažumų socioekonominė padėtis. Slovakijoje vengrų tautinė mažuma koncentruojasi pietiniuose kaimiškuose regionuose, kuriuose yra derlingiausios ir žemės ūkiui tinkamiausios žemės. Rumunijoje, kalnuotoje Transilvanijoje, vengrai taip pat daugiausia gyvena žemdirbiškose vietovėse. Panaši situacija būdinga ir pietryčių Lietuvoje gyvenantiems lenkams.

Tautinės mažumos šiose šalyse dažnai sutampa su tam tikromis socialinėmis grupėmis. Tai iš dalies lėmė po Antrojo pasaulinio karo vykę etnodemografiniai pokyčiai – gyventojų mainai, deportacijos, repatriacija, migracijos į miestus ribojimai ir asimiliacija. Dėl šių procesų tautinių mažumų bendruomenės neteko inteligentijos, miestietijos ir pasiturinčiųjų sluoksnių, jų socialinė struktūra tapo labiau kaimiška.

XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje žemės nuosavybė daugeliui tautinių mažumų narių galėjo reikšti ne tik galimybę gerinti materialinę padėtį, bet ir šiek tiek aukštesnį socialinį statusą. Privačios nuosavybės instituto atkūrimo būdai įvairiose šalyse skyrėsi, tačiau dauguma Vidurio ir Rytų Europos valstybių pasirinko restitucijos kelią. Baltijos šalys, Čekoslovakija, Rumunija ir Bulgarija nusprendė atkurti teises į socialistinių režimų nacionalizuotą žemę. Vis dėlto žemės grąžinimas ne visur vyko taip, kaip tikėjosi šį procesą planavę politikai ir valstybės tarnautojai.

Lygybė „ant popieriaus“ Lietuvoje

Lietuvoje žemės grąžinimas pradėtas netrukus po nepriklausomybės atkūrimo, tačiau oficialiai jo pabaiga paskelbta tik 2024 m. Buvo skelbiama, kad nuosavybės paveldėtojai susigrąžina žemę arba gauna tinkamą kompensaciją. Tačiau dar 2025 m. rudenį Nacionalinės žemės tarnybos atstovai informavo, jog procesą tikimasi užbaigti iki metų pabaigos. Tuo metu daugiausia negrąžintos žemės atvejų buvo likę Vilniuje ir Kaune.

Faktas, kad daugiausia neišspręstų atvejų fiksuota Vilniaus mieste, rodo, jog problema labiau palietė senųjų, dažnai tautinių mažumų kilmės vilniečių šeimas ir jų palikuonis. Tačiau į šį aspektą politikos formuotojai iš esmės neatsižvelgė – žemės grąžinimas vyko pagal tokią pačią tvarką kaip ir likusioje Lietuvos teritorijoje.

Tokia lygybė „ant popieriaus“ ir formaliai vienodas nevienodų grupių traktavimas (atsižvelgiant į ekonominį kapitalą, valstybinės kalbos mokėjimą, socialinius ryšius, ypač svarbius pirmaisiais posocializmo dešimtmečiais) apsunkino vietos gyventojų galimybes atgauti žemę. Prie to prisidėjo ir įstatyme įtvirtinta galimybė už negrąžinamą žemę gauti kompensaciją natūra, kas kasdienėje kalboje dažnai vadinta „žemės kilnojimu“. Nemažai žmonių pasirinko atsiimti savo ar protėvių žemę Vilniuje.

Restitucijos bėdos Vilniaus krašte

Atkūrus nepriklausomybę, buvo praplėstos sostinės ribos, panaikinus sovietmečiu galiojusius miesto plėtros draudimus. Teritorijos, dar neseniai buvusios priemiesčiais, tapo miesto dalimi. Tuo metu vietos gyventojai, vis dar laukiantys restitucijos, kartais stebėdavo, kaip šalia dygsta naujakurių namai, o žemę atsikeldavo žmonės iš kitų Lietuvos vietovių.

Kompaktiškai pietryčių Lietuvoje gyvenę tautinių mažumų atstovai gerokai rečiau rinkosi persikelti savo žemę, pavyzdžiui, į „lietuviškas“ Šilutę, Akmenę ar Kazlų Rūdą. Papildomų kliūčių sukėlė ir tai, kad pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais kai kurie pareigūnai nepripažino „lenkiškų“ nuosavybę patvirtinančių dokumentų, nes Lenkijos valdžios institucijas, jas išdavusias tarpukariu, laikė okupacinėmis. Vėliau šie dokumentai vis dėlto buvo pripažinti galiojančiais, tačiau iki tol restitucijos procesas nebuvo sustabdytas. Kai kuriems lenkams vėliau „grįžus“ į procesą, grąžintinos žemės fondas jau buvo gerokai sumažėjęs.

Iššūkių kėlė ir žemės grąžinimas buvusiuose rėžiniuose kaimuose Vilniaus krašte. Čia, nesant galimybės tiksliai nustatyti iki kolektyvizacijos turėtų individualių sklypų ribų, buvo formuojamas bendras sklypas, o pareiškėjams grąžinama teisė į šio sklypo dalį, atitinkančią anksčiau kaime turėtos nuosavybės dydį. Tokiais atvejais bendrasavininkių galėjo būti keli ar net kelios dešimtys. Norėdami realiai pasinaudoti teise į grąžintą žemę, jie pirmiausia turėjo tarpusavyje susitarti, kaip atsidalinti bendrą sklypą.

Tokia situacija neišvengiamai kėlė ilgai trunkančių konfliktų tarp savininkų riziką ir sudarė sąlygas atsirasti apsukriems spekuliantams, supirkdavusiems teises į sklypų dalis. Žmonėms dažnai rūpėjo ne abstrakti teisė į nuosavybės dalį girioje, o konkreti, apčiuopiama nauda, todėl ekonomiškai nuostolingi sandoriai, tikėtina, buvo dažni.

Rumunija: nebaigtas žemės grąžinimas

Posocialistinėje Rumunijoje dekolektyvizacija buvo vienas svarbiausių pereinamojo laikotarpio politinės darbotvarkės klausimų. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje didelę rinkėjų dalį sudarė kaimo gyventojai, o net miestų gyventojai dažnai vertėsi dirbdami už miesto turimą žemę.

Pirmieji restitucijos įstatymai Rumunijoje buvo susieti su žemės reformomis, apibrėžusiomis, kas ir kiek gali turėti žemės. Grąžinimą apsunkino dažni teisės aktų pakeitimai ir nuolat didinami grąžintinos žemės kiekiai. Tik 2005 m. priimtas įstatymas leido susigrąžinti visą kadaise turėtą žemę.

Skirtingai nei Lietuvoje, Rumunijoje už restituciją buvo atsakingos vietos komisijos, sudarytos iš vietos specialistų ir merų, kurie joms pirmininkavo. Antropologės Katherine Verdery teigimu, posocialistinėje Rumunijoje centrinė valdžia buvo gana silpna: ji formavo politinę žemės grąžinimo darbotvarkę, tačiau jos įgyvendinimas priklausė nuo daug galios turinčių vietinių veikėjų, kurių nemažą dalį sudarė buvusios nomenklatūros atstovai. Jie neretai kreipė restitucijos procesą sau palankia linkme.

2000 m., bendradarbiaujant tautinių mažumų ir tradicinių partijų politikams, buvo priimtas įstatymas, leidęs susigrąžinti bendruomenių žemes. Tokia kolektyvinės nuosavybės forma (dažnai apėmusi miškus ar ganyklas) buvo ekonomiškai ir tapatybės požiūriu itin svarbi Transilvanijos kalnuotose vietovėse gyvenantiems vengrams székely (sėkeliams). Tačiau mažumų politiniame elite netrūko įtakingų veikėjų, siekusių, kad miškai – vertingas turtas – neišslystų iš valstybės ir jos institucijose įsitvirtinusios nomenklatūros kontrolės.

Šiandien žemės grąžinimas Rumunijoje vis dar nėra baigtas. Sustiprėjus centrinei valdžiai, merai ne visuomet ryžtasi tvirtinti restitucijos prašymus, o teismai neretai juos atmeta. Tai siejama ir su nusivylimu naryste Europos Sąjungoje: siekdama jos, Rumunija įgyvendino daug reformų, tačiau narystė neapsaugojo nuo 2008 m. ekonominės krizės. Tai pakirto pasitikėjimą posocialistinėmis reformomis ir valstybe, kuri krizės akivaizdoje buvo matoma kaip silpna ir neefektyvi.

Restitucijos problemos čia taip pat atspindi platesnes sistemines bėdas, susijusias su teismų nepriklausomumu ir teisinės sistemos užvaldymu. Tai liudija ir neseniai kelių šimtų Rumunijos teisėjų ir prokurorų paskelbtas pareiškimas, kuriame reiškiamas susirūpinimas dėl politinių bei ekonominių veikėjų daromo spaudimo teisinei sistemai. Pastaraisiais metais Rumunijos teismai įgijo reikšmingą galią, įskaitant galimybę panaikinti prezidento rinkimų rezultatus, todėl nuosavybės bylų sprendimai įgauna dar didesnę politinę svarbą.

Žemės nuosavybės problemos Slovakijoje: kolektyvinės kaltės šešėlis

Radikaliausios žemės nuosavybės problemos pastebimos Slovakijoje, kur restitucija vyko vadovaujantis dar pokomunistinėje Čekoslovakijoje priimtais įstatymais. Slovakijai tapus nepriklausoma valstybe ir valdžioje įsitvirtinus autoritarinių bei nacionalistinių pažiūrų Vladimirui Mečiarui, kolūkių išformavimas nebuvo skubinamas. Daugelis jų transformavosi į kooperatyvus ir gana sėkmingai tęsė veiklą rinkos ekonomikos sąlygomis. Todėl nebuvo skubama atsiimti savo žemės ir iš jų trauktis, juolab kad dažnai turėtos ar paveldėtos žemės sklypai buvo nedideli. Jeigu žemė likdavo be aiškaus savininko, ją toliau administruodavo valstybės valdoma institucija – Slovakijos žemės fondas.

Neišspręsti žemės nuosavybės klausimai sudarė palankią terpę pažeidimams, kurie, nors statistiškai negausūs, beveik išimtinai palietė Slovakijos vengrų tautinės mažumos narius. Pastarąjį dešimtmetį Slovakijoje buvo įgyvendinami dideli infrastruktūros projektai, tokie kaip Bratislavos aplinkkelio tiesimas. Tokiais atvejais projektui reikalinga žemė įprastai išperkama iš savininkų. Jei žemė laikoma bešeimininke, institucijos privalo nustatyti jos savininkus ir sumokėti jiems kompensaciją.

Tačiau kai kuriais atvejais, nustačius savininkus, paaiškėdavo, kad žemė po Antrojo pasaulinio karo turėjo būti nusavinta iš jų šeimos narių. Pokariu demokratinė Čekoslovakijos valdžia, apkaltinusi vokiečių ir vengrų mažumas nelojalumu valstybei, taikė kolektyvinės kaltės principą: iš šių mažumų atstovų buvo atimta Čekoslovakijos pilietybė ir nuosavybė. Buvo remiamasi vadinamaisiais Benešo dekretais – pokarinės prezidento Edvardo Benešo valdžios sprendimais. Vėliau socialistinis režimas dalį šių skriaudų formaliai atitaisė, tačiau kartu sukūrė naujas, pavyzdžiui, kolektyvizacijos traumas.

Dalis pokarinių konfiskacijų administraciškai taip ir nebuvo užbaigtos – kai kuriais atvejais asmenys nebuvo tinkamai informuoti apie nusavinimo sprendimus ir procedūras. Tokiais atvejais žemė teisiškai liko asmens nuosavybe. Konfiskacijos procedūros nutrūko ir dėl prasidėjusios socialistinės kolektyvizacijos.

Būtent šiuos neužbaigtus atvejus Slovakijos institucijos šiuolaikinėmis sąlygomis nusprendė „užbaigti“, kai archyvuose aptikdavo, kad visuomenės poreikiams reikalinga žemė anksčiau priklausė asmenims, iš kurių ji pokariu turėjo būti nusavinta. Mažumų atstovai tai interpretuoja kaip Benešo dekretų taikymą demokratinėje Europos Sąjungos valstybėje. Slovakijos valdžia neigia, kad tokie nuosavybės nusavinimai reiškia tolesnį dekretų, įtvirtinusių kolektyvinės kaltės principą, taikymą.

Kaip tokios praktikos grindžiamos? Europos Žmogaus Teisių Teismą pasiekusioje byloje Bosits prieš Slovakiją Slovakijos Aukščiausiasis Teismas sprendimą nusavinti pareiškėjui jau grąžintą žemę motyvavo poreikiu „išlaikyti valstybės autoritetą“. Tokiu būdu, formaliai ginant valstybės interesus, paaukojamos konkrečių mažumos narių teisės ir interesai.

Slovakijos vengrai ir Viktoro Orbano pasyvumas

Ilgą laiką ši problema buvo aptariama siaurame Slovakijos vengrų mažumos teisininkų ir ekspertų rate. Tačiau neseniai ji įgavo nacionalinį mastą, kai pagrindinė Slovakijos opozicinė jėga „Progresyvi Slovakija“ įtraukė ją į savo politinę darbotvarkę ir pareikalavo pasmerkti Benešo dekretus bei nutraukti jų taikymą.

Reaguodama į tai, Slovakijos valdžia priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis kriminalizuojamas viešas pokario tvarkos, kurią reglamentavo Benešo dekretai, kvestionavimas. Taip pokario kolektyvinių skriaudų palikimas buvo dar labiau susietas su dabartinėmis politinėmis kovomis.

Šios posocialistinės žemės nuosavybės problemos, susipynusios su pokario kolektyvinės atsakomybės šešėliu, gali turėti pasekmių ir Vengrijos vidaus politikoje. Dėl gerų Slovakijos ir Vengrijos premjerų santykių Viktoro Orbáno vyriausybė vengia viešai kritikuoti minėtus Slovakijos veiksmus, nors jie galimai pažeidžia vengrų mažumos teises. Tačiau toks pasyvumas gali atsisukti prieš patį V. Orbáną.

Artėjant Vengrijos parlamento rinkimams, opozicija meta rimtą iššūkį valdantiesiems. Rinkimuose balsuoti galės ir Slovakijos vengrai, turintys Vengrijos pilietybę. Tikėtina, kad opozicija mėgins vaizduoti V. Orbáną kaip oportunistinį politiką, išduodantį užsienyje gyvenančių vengrų mažumų interesus.

Tautinių mažumų atstovai „laiko kišenėse“

Analizuojant žemės grąžinimo ir nuosavybės teisių procesus Lietuvoje, Rumunijoje ir Slovakijoje matyti, kad, nepaisant skirtingų kontekstų, tautinių mažumų atstovai šiose šalyse dažnai lieka tarsi įstrigę savotiškose „laiko kišenėse“. Lietuvoje dalis jų vis dar laukia žemės grąžinimo; Rumunijoje ir Slovakijoje jie susiduria su naujais nuosavybės teisių pažeidimais.

Posocialistinės transformacijos pradžioje buvo žadėta, kad privati nuosavybė bus neliečiama. Tačiau tai, kad šios problemos dažnai paliečia būtent tautines mažumas, ne visada reiškia kryptingą diskriminacinę politiką. Posocialistinę transformaciją tiriantys sociologai ir antropologai dažnai kalba apie jos laimėtojus ir pralaimėtojus. Tautinės mažumos, dažnai sutampančios su kaimiškų regionų gyventojais, neretai atsiduria dvigubos marginalizacijos situacijoje – jas veikia ir periferinė regioninė padėtis, ir etniniai santykiai.

Skirtingai nei nepriklausomybės pradžioje, kai etninės įtampos buvo aštresnės ir labiau matomos, šiandien daug kur mažumų problemas lemia valdžios pareigūnų aplaidumas, ignoravimas ar nuostata, kad mažumų klausimai gali palaukti. Toks sisteminis mažumų problemų nematymas liudija apie silpną, mažoritarinę demokratiją, pirmiausia orientuotą į daugumos interesų atstovavimą, o ne į visų piliečių teises.

Posocialistinių visuomenių raidos pamokos

Ką apie posocialistinių visuomenių raidą sako šie „laiko kišenėse“ įstrigusių tautinių mažumų narių žemės nuosavybės atvejai? Mažiausiai tai, kad ši raida nėra linijinė: ne visi ir ne visada tiesia vaga juda nuo taško A – „varganos socialistinė egzistencijos“ – į tašką B – „šviesios demokratinės kapitalistinės ateities“.

Vieniems transformacijos pradžioje pavyko labai sparčiai pajudėti pirmyn, o kiti liko gerokai atsilikę. Posocialistinio laiko vaizdinys čia atsiskleidžia kaip daugiasluoksnis. Jį galima įsivaizduoti pasitelkus upės krante atsidengiančio šlaito ar geologinės atodangos metaforą: praeitis niekur nedingo – nors užklota storu smėlio sluoksniu ir apaugusi į ateitį besistiebiančiais augalais, ji toliau egzistuoja ir veikia dabartį.

Visi šie praeities klodai – ikisocialistiniai, socialistiniai ir posocialistiniai – susipina ir lemia šiandienines problemas, kuriose yra kažkas seno (pavyzdžiui, Benešo dekretai), kažkas užmiršto (kolektyvizacijos traumos) ir kažkas naujo (posocialistinių visuomenių demokratijos atkryčiai ir valstybės veikimas ne viešojo intereso labui).