Prisijunkite prie Bilis.lt ir mėgaukitės išskirtinėmis galimybėmis. Registruoti vartotojai mato mažiau reklamų, gali rašyti komentarus bei dalyvauti įvairiuose konkursuose!
Tęsdami prisijungimą soc. tinklais jūs automatiškai sutinkate su privatumo politika ir naudojimosi taisyklėmis, kurias rasite paspaudę čia.
Daug kas painioja: koks tikrasis skirtumas tarp džemo ir uogienės, atsakymas paprastesnis, nei atrodo
Džemas, marmeladas, uogienė – viskas atrodo panašu: saldu, kvapnu, vaisių pilna. Tačiau paslaptis slypi smulkmenose, kurios nulemia ir skonį, ir konsistenciją, ir tai, kaip šie produktai naudojami virtuvėje. Kai kuriems atrodo, kad skirtumų nėra, tačiau juos žinant tampa aišku, kodėl vieni puikiai tinka tepti ant skrebučių, o kiti – verčiau įdaryti bandeles ar kepti pyragus.
Skirtingos technologijos lemia ne tik išvaizdą, bet ir sudėtį. Nors iš pirmo žvilgsnio visi šie produktai tiesiog saldinti virti vaisiai ar uogos, iš tiesų skirtumų čia ne vienas. Uogienė, džemas, marmeladas – tai ne sinonimai, o skirtingi gaminiai, turintys savo paskirtį, konsistenciją ir net skirtingą cukraus kiekį.
Tie, kurie mėgsta gaminti patys, dažnai renkasi tarp šių variantų, bet ne visada žino, ką renkasi. Todėl verta susipažinti su skirtumais išsamiau – tuomet ir pasirinkti taps lengviau, ir virtuvėje eksperimentuoti bus smagiau.
Kuo skiriasi uogienė nuo džemo
Pirmasis akivaizdus skirtumas – tai vaisių ar uogų apdorojimo būdas. Uogienėje dažniausiai paliekami vaisių gabaliukai ar net ištisos uogos, kurios virimo metu minkštėja, bet nepraranda formos. Tuo tarpu džeme vaisiai beveik visiškai suyra, sudarydami vienalytę, švelnią masę.
Kitas svarbus aspektas – cukraus kiekis. Uogienėse jo paprastai būna daugiau, neretai siekia apie 70-75 proc. viso produkto. Džemuose cukraus kiekis mažesnis – apie 55-60 proc., tad jų skonis dažniausiai būna subtilesnis, kartais net šiek tiek rūgštesnis, priklausomai nuo pasirinktų vaisių.
Džemui būdinga želė primenanti konsistencija. Tai pasiekiama dėl to, kad į džemus dažnai dedama natūralaus pektino – tirštiklio, kuris išgaunamas iš vaisių (ypač obuolių ar citrusinių žievelių). Būtent pektinas leidžia džemui sustingti vos per keletą minučių ir išlaikyti tolygią formą.
Skiriasi ir pats gaminimo principas. Džemas dažniausiai verdamas vieną kartą – vaisiai susmulkinami, sumaišomi su cukrumi ir išverdami stiprioje kaitroje. Toks būdas leidžia išsaugoti ryškesnį skonį, spalvą ir net dalį vitaminų, nes visas procesas trunka trumpiau. Uogienė paprastai verdama lėčiau, kartais net keliais etapais, kad vaisiai neištižtų.
Kuris variantas geresnis? Viskas priklauso nuo paskirties
Dėl savo tirštos, vienalytės tekstūros džemas ypač mėgstamas kaip užtepas ant duonos, skrebučių, blynų ar kruasanų. Jis neteka, lengvai pasiskirsto ir išlieka vietoje, todėl patogus naudoti ir kaip įdaras bandelėms ar sausainiams.
Uogienė, priešingai, geriau tinka tiems, kurie mėgsta pajusti vaisių gabalėlius – ji labiau primena tradicinį, naminį skonį. Dėl didesnio cukraus kiekio ji dažniausiai ilgiau laikosi, bet reikalauja ilgesnio virimo. Ji puikiai dera pyragams, tortams, šaukšteliui į arbatą ar šaltą vandenį.
Nors tiek džemas, tiek uogienė yra virti vaisiai su cukrumi, tai tikrai ne vienas ir tas pats. Skirtumai slypi ne tik skonyje ar tekstūroje, bet ir gamybos būde. Žinodami juos, galėsite pasirinkti, kuris variantas geriausiai tiks jūsų stalui – ar švelnus džemas, ar kvapni, gabalėlių pilna uogienė.
Rašau apie sodininkystę, gamtą ir gyvenimą. Tai temos, kurios man artimos širdžiai ir šaknims. Tikiu, kad augalai moko mus kantrybės, cikliškumo ir ryšio su pasauliu, todėl savo tekstais stengiuosi ne tik dalintis žiniomis, bet ir įkvėpti gyventi lėčiau, sąmoningiau, arčiau žemės.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti