Ar robotai gali jausti gėdą? KTU mokslininkai užduoda klausimus, kurie keičia mūsų supratimą apie ateitį

Knyga „BIO-DE-CODE. Gamtos dekodavimas sambūviui – dizaino sistemos nedominuojančiai biologinei morfogenezei“ sujungia filosofų, menininkų, kritikų ir dizaino praktikų įžvalgas bei dizaino studentų darbus, siekdama atsakyti į esminį klausimą: kaip kurti pasaulį, kuriame žmogus nėra centrinis veikėjas, o viena iš rūšių, gebanti mokytis, bendradarbiauti ir keistis?

Knygos sudarytojai teigia, kad dizainas, peržengiantis tradiciškai suprantamos profesijos ribas, gali tapti įrankiu, padedančiu orientuotis sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) Dizaino centro vadovė prof. dr. Rūta Valušytė leidinyje klausia: ar dizainas galėtų veikti kaip pilietinė praktika ir padėti spręsti kultūrinius konfliktus?

Dizaino procesus tyrinėjanti mokslininkė pabrėžia, kad aklas efektyvumo siekis ir nuolatinis visa ko optimizavimas, neugdant vaizduotės, žmones paverčia monotoniškais sistemų operatoriais, o ne lanksčiais, skirtingoms ateitims pasirengusiais ekosistemos dalyviais.

R. Valušytė kviečia susigrąžinti smalsumą ir normų laužymą – kaip priemonę ne tik kurti, bet ir atkurti bei regeneruoti socialinius ryšius.

Robotų gėda, dirbtinis intelektas ir kerpių supergalios

Šiuolaikinės diskusijos apie gamtą neišvengiamai persipina su technologijų tema. „BIO-DE-CODE“ ją nagrinėja iš provokuojančių ir vaizduotę lavinančių perspektyvų.

Meno ir technologijų kritikas Marco Mancuso knygoje plečia intelekto sampratą. Jis primena, kad žmogaus protas nėra vienintelis gebantis priimti ir apdoroti informaciją – tai daro ir augalai, grybai, bakterijos. Pasak M. Mancuso, „neuromokslas pripažįsta, kad tai, ką vadiname intelektu, nebūtinai yra sąmoningas procesas“.

Šią teoriją praktiniais tyrimais papildo skaitmeninio meno kūrėja ir architektė Aistė Ambrazevičiūtė, į knygą įnešdama poetišką biologinį pasaulėvaizdį. Jos kūryboje kerpės įgauna „supergalias“, o virusai tampa iki galo neaiškiais gyvenimo svečiais, palaikančiais iracionalią kerpių „sąmonę“ ir leidžiančiais joms toliau plisti.

Technologinė ateitis dizainui – neišvengiama, todėl prof. habil. dr. Gintautas Mažeikis skaitytoją veda į dirbtinio intelekto ikonologijas, meno istorijos metaforas ir robotų psichologijos užuomazgas. Savo tekste jis provokuoja klausdmas, ar DI, avatarai ir dirbtinio intelekto valdomi robotai gali jausti gėdą. Mažeikis analizuoja simbolius, formuojančius mūsų moralę technologijų eroje – ne tam, kad saugotume žmogų nuo mašinų, o tam, jog suprastume, ką patys projektuojame į nežmogiškas sistemas.

Knygos sudarytojai pabrėžia, kad šios idėjos keičia mums įprastą ekologinį vaizdinį: jei intelektas nėra vien žmogaus privilegija, kaip turime elgtis su kitomis rūšimis? Ar pajėgsime pereiti nuo priešpriešos („žmogus – ne žmogus“) prie etiško sambūvio?

Netobulumo estetika

Žmogaus propaguojamas tobulumo siekis ir gamtinių procesų keitimas savo naudai knygoje nagrinėjamas ir vizualiai.

Knygos dizainerė Inga Navickaitė-Drąsutė specialiai šiam leidiniui sukūrė unikalų šriftą iš Kuršių nerijoje surinktų medžio lazdelių. Spaudai pasirinkta risografijos technika – jautri, mechaniška ir reikalaujanti daug rankų darbo. Tokie estetiniai ir gamybos sprendimai paryškina netobulumo filosofiją, palieka erdvės atsitiktinumui ir subtiliai kviečia skaitytojus pasitikėti procesais, kurių iki galo nevaldome.

Erdvės neapibrėžtumui knygoje suteikia ir publikuojami KTU MIDF studijų modulio „Bionika ir biomimikrija dizaine“ studentų darbai. Sudarytojai akcentuoja ne galutinį produktą, o jaunųjų kūrėjų mąstymo eigą, keliamas hipotezes ir medžiagų eksperimentus.

KTU MIDF studentų projektuose – ir aštuonkojo čiuptuvų principu veikiančios struktūros, pritaikytos žmogaus odos paviršiui, ir origamio formos sijonas, padedantis išgyventi potvynių metu.

Socialinius paradoksus nagrinėja ir KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorius dr. Dario Martinelli, klausiantis, kodėl visuomenė taip audringai reaguoja į veganus. Jis analizuoja mitybos pasirinkimų etiketes kaip ideologinius ženklus ir teigia: „Žmonės nėra mėsėdžiai, niekada tokie nebuvo, taip pat kaip ir nėra gryni žolėdžiai“.

Nuo provokatyvių klausimų – prie naujos dizaino kalbos

Pasak D. Martinelli, mityba yra kultūrinis konstruktas, kuriame iš naujo apibrėžiame savo tapatybę gyvūnų atžvilgiu.

Santykį su gamtiniu pasauliu kvestionuoja ir dizaino tyrėjas Ilpo Koskinen. Jis kviečia kritiškai vertinti bio-dizaino entuziazmą profesinėje terpėje ir perspėja dėl „bio-apgaulės“ šiuolaikiniuose kūriniuose: „matome daug to, ką būtų galima pavadinti bio-apgaule: įprastas dizainas su laisva biologine interpretacija“. I. Koskineno tekstas padeda skaitytojams atskirti, kada biologija iš tiesų tampa dizaino logika, o kada veikia tik kaip dekoratyvus priedas.

Kūrėjų teigimu, „BIO-DE-CODE“ tikslas – pasiūlyti dizaino vaidmenis už profesijos ribų: kultūroje, švietime, konfliktų situacijose. Knyga lietuvių ir anglų kalbomis prekyboje pasirodys 2026 m. pradžioje.