Mokslininkai perspėja kiekvieną mūsų: perdirbtas maistas veikia smegenis panašiai kaip tabakas

Prie ypač perdirbto maisto priskiriami pramoniniu būdu gaminami produktai, kuriuose gausu įvairių priedų – dažiklių, tirštiklių, kvapiųjų medžiagų. Tai saldūs gazuoti gėrimai, traškučiai, saldainiai, sausainiai, pyragai, greiti užkandžiai. Šie gaminiai paprastai yra pigūs, lengvai randami parduotuvėse ir sukurti taip, kad būtų itin skanūs.

Kuriami taip, kad norėtųsi dar ir dar

Vasario 3 dieną žurnale „Milbank Quarterly“ paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad ypač perdirbto maisto kūrimo principai turi daug bendro su tabako pramone. Gamintojai kruopščiai derina skonį, tekstūrą ir poveikio greitį, kad šie produktai kuo stipriau veiktų smegenų malonumo centrus.

Klinikinė psichologė, priklausomybių specialistė profesorė Ashley Gearhardt pastebi, kad tai patvirtina ir patys žmonės. Kai kurie jų prisipažįsta, jog metė rūkyti, bet vėliau pradėjo nuolat vartoti saldžius gėrimus ar kepinius, nors supranta, kad tai kenkia sveikatai.

„Sveikesni“ užrašai gali klaidinti

Ataskaitos autoriai kritikuoja ir maisto produktų ženklinimą. Užrašai „be cukraus“, „lengvas“, „mažai riebalų“ dažnai sudaro klaidingą įspūdį, kad produktas yra sveikas. Mokslininkai tai lygina su senomis cigarečių reklamomis, kuriose filtrai buvo pristatomi kaip saugesnė alternatyva, nors realios rizikos jie nesumažino.

Situaciją apsunkina tai, kad, skirtingai nei tabakas, maistas yra būtinas žmogaus gyvenimui. Dėl to, pasak specialistų, nepakanka kalbėti vien apie asmeninę atsakomybę. Šiuolaikinėje aplinkoje visiškai išvengti ypač perdirbto maisto yra labai sunku, tačiau šiuos produktus galima aiškiai atskirti nuo įprasto, natūralesnio maisto.

Ne visi mokslininkai sutinka

Vis dėlto dalis ekspertų ragina neskubėti su griežtais palyginimais. Profesorius Martinas Warrenas iš „Quadram Institute“ teigia, kad dar nėra iki galo aišku, ar ypač perdirbtas maistas sukelia priklausomybę taip pat, kaip cheminės medžiagos, ar tiesiog pasinaudoja žmonių įpročiais, patogumu ir pamėgtais skoniais.

Jo nuomone, svarbu išsiaiškinti, ar didžiausia žala kyla iš pačių produktų sudėties, ar iš to, kad jie pakeičia visavertį, maistingą maistą. Nuo to priklausys ir galimi sprendimai.

Didžiausia grėsmė – besivystančioms šalims

„Amref Health Africa“ atstovas dr. Githinji Gitahi pabrėžia, kad ypač perdirbtas maistas kelia didelę grėsmę besivystančioms šalims. Silpnas reguliavimas, sparčiai kintantys mitybos įpročiai ir agresyvi reklama lemia greitą nutukimo, diabeto ir širdies ligų plitimą. Tai dar labiau apkrauna ir taip ribotas sveikatos apsaugos sistemas.

Ataskaitos autoriai daro išvadą, kad, kaip ir tabako atveju, didesnė atsakomybė turėtų tekti ne vartotojams, o maisto pramonei. Jų nuomone, tabako kontrolės patirtis – reklamos ribojimai, griežtesnės taisyklės ir teisinė atsakomybė – gali tapti pavyzdžiu siekiant sumažinti ypač perdirbto maisto vartojimą kasdienėje mityboje.