Absoliutus chaosas Žemės gelmėse, mokslininkai įspėja apie galimas katastrofines pasekmes

Tyrimas, paskelbtas žurnale „Science Advances“, parodė, kad ši subdukcijos zona pamažu „byra gabalais“. Tokie duomenys suteikia naujų žinių apie Žemės plutos dinamiką ir leidžia geriau suprasti, kaip ilgainiui gali keistis žemės drebėjimų rizika Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose.

Pasak geologo Brandono Shucko iš Luizianos universiteto, „subdukcijos zonos pabaiga panaši į traukinio avariją, tai ji nesustoja staiga, o po truputį išsiderina ir griūva dalimis“.

Tyrimų centras po Vankuverio sala

Kaskadijos regione susitinka trys plokštės, tai „Juan de Fuca“, „Explorer“ ir Šiaurės Amerikos. Būtent čia mokslininkai aptiko aiškius požymius, kad viena iš jų „Juan de Fuca“ ima skilti. 2021 m. ekspedicijos „Cascadia Seismic Imaging“ eksperimento metu tyrėjai iš laivo siuntė garso bangas į jūros dugną ir analizavo jų atspindžius, naudodami 15 kilometrų ilgio jutiklių grandinę.

Šie duomenys atskleidė aiškias lūžines zonas, rodančias, kad plokštė nebe grimzta vientisai, o trūksta atkarpomis. Kai kurios vietos vis dar seismiškai aktyvios, tačiau kitos yra visiškai tylios, tarsi dalys jau būtų atsiskyrusios.

Kaip „miršta“ tektoninė plokštė?

Tyrimas rodo, kad tokia plokštės mirtis vyksta etapais, per vadinamuosius „epizodinius nutrūkimus“. Vietoj vieno staigaus lūžio plokštė trūksta dalimis, formuodama mažesnes mikroplutes. Šiuos lūžius dažnai skatina transformaciniai plyšiai, tai vietos, kur plokštės slysta viena pro kitą tarsi žirklės, pamažu „iškerpančios“ atskiras plokštės dalis.

Kiekvienas toks skilimas gali trukti milijonus metų, bet ilgainiui jie visiškai sustabdo subdukcijos procesą. Tai paaiškina, kodėl Žemės istorijoje aptinkama atskirų, „pamirštų“ plokščių fragmentų, kaip, pavyzdžiui, prie Baja Kalifornijos, kur kadaise buvo milžiniška Faralono plokštė.

Naujas žvilgsnis į planetos ateitį

Šie atradimai padeda suprasti, kad Žemės paviršius nuolat kinta, kai viena plokštė „miršta“, jos vietoje gimsta naujos ribos, o iš mantijos kylantis karštis formuoja naujus ugnikalnius. Pasak B. Shucko, tai „lėtas, bet nuoseklus procesas, atspindintis milijonus metų trunkantį planetos atsinaujinimą“.

Kol kas mokslininkai tiria, ar šie nauji plyšiai gali paveikti būsimų žemės drebėjimų eigą Kaskadijos regione. Nors pavojus žmonėms artimiausiu metu nesikeičia, zona išlieka viena aktyviausių pasaulyje.

Žemės plutos gyvavimo ciklas

Šis atradimas suteikia unikalią galimybę stebėti gyvą geologinį procesą, tai kaip tektoninės plokštės nyksta, o jų vietoje formuojasi nauji Žemės paviršiaus kontūrai. Tokie procesai gali padėti paaiškinti ir praeities reiškinius, pavyzdžiui, netikėtus vulkanizmo šuolius ar išnykusias jūrų sritis.

Kaip teigia tyrėjai, tai tarsi stebėti Žemės kvėpavimą, kai viena plokštė panyra ir suyra, kita gimsta iš jos liekanų, primindama, kad mūsų planeta nuolat juda, keičiasi ir niekada nebūna visiškai rami.