Atskleidžiama didžiausia Mėnulio šešėlio paslaptis: ši pusė slepia tai, kaip susiformavo mūsų planeta

Nors Mėnulis visada atrodo nejudantis, jo tolimojoje pusėje slepiasi milžiniškas krateris, tai Pietų ašigalio ir Aitkeno baseinas, vienas didžiausių visoje Saulės sistemoje. Šis senovinis smūgio krateris, susiformavęs maždaug prieš 4,3 mlrd. metų, apima daugiau nei 1 900 kilometrų iš šiaurės į pietus ir 1 600 kilometrų iš rytų į vakarus. 

Jis susidarė, kai milžiniškas asteroidas rėžėsi į jauną Mėnulį, palikdamas giliausią ir seniausią žymę jo paviršiuje. Naujas Arizonos universiteto tyrimas atskleidė, kad šis baseinas gali slėpti svarbių užuominų apie Mėnulio susidarymą ir jo ankstyvąją evoliuciją.

Smūgio paslaptis ir nauji atradimai

Tyrimą atlikęs mokslininkas Džefris Andrjūsas Hana su kolegomis nustatė, kad kraterio forma gali atskleisti, iš kurios pusės atskriejo asteroidas. Ilgą laiką manyta, jog smūgis atėjo iš pietų, tačiau nauja analizė parodė priešingai, tai baseinas siaurėja į pietus, reiškia, kad smūgis atskriejo iš šiaurės. 

Šis, atrodytų, menkas skirtumas yra itin svarbus, nes keičia požiūrį į tai, kur geriausia ieškoti giliausių Mėnulio sluoksnių pėdsakų. Smūgio vietose išsviesta medžiaga niekada nepasiskirsto tolygiai. Kraterio galinėje dalyje kaupiasi storesnis iš Mėnulio gelmių išsviestos uolienos sluoksnis. 

Kadangi „Artemis“ misijos planuoja nusileisti pietiniame kraterio pakraštyje, šis naujas smūgio krypties įrodymas rodo, jog astronautai pateks būtent ten, kur galima rasti giliausių Mėnulio sluoksnių pavyzdžių. Tai bus tarsi natūrali geologinė gręžinio vieta be jokių įrankių.

KREEP paslaptis ir Mėnulio evoliucija

Mokslininkus itin domina, ką gali atskleisti šios giliai slypinčios medžiagos. Kadaise Mėnulį dengė milžiniškas magmos vandenynas, kuris vėstant suformavo tankesnį mantijos sluoksnį ir lengvesnę plutos dalį. 

Tačiau tam tikri cheminiai elementai, tokie kaip kalis, retieji žemės elementai ir fosforas, liko nesukietėję iki paskutinės akimirkos. Šie elementai, vadinami KREEP, susitelkė daugiausia Mėnulio pusėje, nukreiptoje į Žemę.

Būtent šios radioaktyvios medžiagos sukūrė šilumą, kuri vėliau paskatino vulkaninį aktyvumą ir suformavo tamsius bazalto lygumus, matomus iš Žemės. Tuo tarpu tolimoji Mėnulio pusė išliko storesnės plutos, labiau išmušta kraterių ir beveik be ugnikalnių.

Ateities tyrimai ir viltys

Naujas tyrimas siūlo paaiškinimą, kad tolimoji Mėnulio pusė turi storesnę plutą, kuri galėjo suspausti magmos vandenyną ir pastūmėti likusį lydytą sluoksnį link arčiau Žemės esančios pusės. Pietų ašigalio ir Aitkeno baseinas pateikia įrodymų, palaikančių šią teoriją, tai jo vakarinėje dalyje aptikta didelė radioaktyviojo torio koncentracija, o rytinėje pusėje jos beveik nėra.

Tai rodo, kad smūgis perskrodė Mėnulio plutą būtent toje riboje, kur po paviršiumi dar egzistavo KREEP turtingos magmos likučiai. Kai „Artemis“ astronautai surinks šios vietovės uolienų mėginius ir pargabens juos į Žemę, mokslininkai turės galimybę patikrinti šiuos modelius neįtikėtinu tikslumu. 

Galbūt šie akmenys pagaliau atskleis, kaip Mėnulis virto iš įkaitusio rutulio į geologiškai įvairų pasaulį, kurio dvi pusės pasakoja visiškai skirtingas, bet susijusias istorijas apie bendrą praeitį.