Atskleista netikėta Mėnulio paslaptis: Mėnulis turi kietą šerdį kaip Žemė, o tai kelia daugiau klausimų

Tyrėjai tikisi, kad nauji duomenys leis tiksliau suprasti, kaip formavosi mūsų palydovas ir kokie procesai vyko Ankstyvojoje Saulės sistemos istorijoje. Tokie rezultatai suteikia svarbių įžvalgų apie uolinių kūnų evoliuciją. Jie taip pat padeda tiksliau interpretuoti senovinius kosminio bombardavimo etapus.

Komandą, atlikusią tyrimą, sudarė Prancūzijos mokslininkai, kurie analizavo Mėnulio medžiagų struktūrą ir ankstesnių stebėjimų duomenis. Jų išvados rodo, kad Mėnulio gelmės yra kur kas sudėtingesnės, nei manyta iki šiol. Jos atveria kelią naujoms kosmologinėms teorijoms.

Kaip mokslininkai tyrinėja kosminių kūnų vidų?

Geriausias būdas nustatyti dangaus kūnų vidinę struktūrą yra seisminė analizė. Kai smūgio arba drebėjimo bangos sklinda uolienomis, jos atspindi medžiagos savybes ir leidžia sudaryti tikslius žemėlapius. Mėnulyje tokie duomenys buvo surinkti „Apollo“ misijų metu, tačiau jų raiška nėra pakankama tiksliam branduolio būsenos nustatymui.

Žinoma, kad Mėnulis turi skystą išorinį branduolį, tačiau klausimas dėl vidinės dalies iki šiol buvo ginčytinas. Abiem teorijoms, tiek kietai, tiek skystai šerdžiai, pakako duomenų, todėl reikėjo papildomų matavimų. Siekdami atsakymo mokslininkai surinko didelį kiekį naujų kosminių stebėjimų.

Į analizę įtraukti Mėnulio tankio matavimai, atstumo pokyčiai ir jo deformacijos dėl Žemės gravitacijos. Šie parametrai buvo palyginti su įvairiais modeliais, kuriuose branduolys galėjo būti skirtingos sudėties. Tokiu būdu pavyko nustatyti, kuris modelis geriausiai atitinka realybę.

Mėnulio šerdis panašesnė į Žemės nei manyta

Gauti rezultatai parodė, kad Mėnulio mantijoje vyksta aktyvūs medžiagų judėjimo procesai, kai tankesnės dalys grimzta žemyn, o lengvesnės kyla į viršų. Tokie judėjimai seniai buvo siūlomi kaip galimas paaiškinimas tam tikrų elementų gausai vulkaninėse Mėnulio vietovėse. Dabar ši teorija sulaukė dar vieno patvirtinimo.

Modeliai taip pat parodė, kad Mėnulio šerdis labai primena Žemės struktūrą. Tyrimai rodo, kad išorinis skystas sluoksnis siekia apie tris šimtus šešiasdešimt kilometrų, o vidinis kietas branduolys yra maždaug du šimtus penkiasdešimt aštuonių kilometrų spindulio. Tai sudaro apie penkiolika procentų viso Mėnulio spindulio.

Vidinio branduolio tankis nustatytas apie septynis tūkstančius aštuonis šimtus kilogramų kubiniame metre. Šis tankis labai artimas geležies vertei, o tai dar labiau sustiprina kietos šerdies hipotezę. Įdomu tai, kad panašūs skaičiai buvo gauti ir ankstesniu NASA tyrimu, todėl naujieji rezultatai patvirtina ilgalaikę tendenciją.

Ką šis atradimas sako apie Mėnulio praeitį?

Žinoma, kad jaunasis Mėnulis turėjo stiprų magnetinį lauką, kuris pradėjo blėsti prieš daugiau nei tris milijardus metų. Toks laukas galėjo atsirasti tik esant intensyviems branduolio judėjimams. Todėl akis į akį susiduriame su klausimu, kaip keitėsi Mėnulio vidinės struktūros ir kodėl magnetinis laukas galiausiai išnyko.

Nauji duomenys leidžia daryti išvadą, kad Mėnulio šerdis evoliucionavo panašiai kaip Žemės. Tai suteikia galimybę tiksliau suprasti procesus, kurie lemia magnetinių laukų atsiradimą ir jų išnykimą. Šis supratimas svarbus ne tik planetologijai, bet ir visuotinei kosmoso istorijai.

Kadangi žmonija planuoja greitą sugrįžimą į Mėnulį, gali būti, kad netrukus bus gauti dar tikslesni seisminiai duomenys. Jie galėtų patvirtinti dabartines išvadas ir suteikti dar daugiau informacijos apie mūsų artimiausią kosminį kaimyną.