Visata pasuko ne ten, kur reikėtų? Mokslininkai aptiko anomaliją, galinčią sugriauti dabartinį kosmosą

Tai ne skaičiavimo klaida, o ženklas, kad dabartinis Visatos aprašymas gali būti neteisingas. Lukaso Bohme vadovaujama mokslininkų komanda pasitelkė radijo teleskopų tinklą „LOFAR“ ir dar du kitus instrumentus, kad sudarytų radijo galaktikų žemėlapį. 

Šios galaktikos skleidžia galingas radijo bangas, kurios lengvai prasiskverbia pro kosminį dulkėtumą, todėl jų pasiskirstymą galima stebėti itin tiksliai. Pagal dabartinius modelius kryptimi, kuria juda mūsų Saulės sistema, turėtų būti vos vos daugiau radijo šaltinių. Tačiau vietoje menko, vos aptinkamo skirtumo mokslininkai aptiko 3,7 karto didesnę anomaliją. Tai lyg sužinoti, kad tavo navigacija rodo visiškai kitą miestą ir keli kiti palydovai tą patį patvirtina.

Standartinis modelis slysta iš po kojų

Standartinis kosmologijos modelis yra tarsi šiuolaikinės astrofizikos stuburas. Jame telpa Visatos plėtimasis, tamsioji medžiaga, tamsioji energija ir visa 13,8 milijardo metų trukusi istorija. Šis modelis daro vieną pagrindinę prielaidą, tai kad dideliu mastu Visata yra pakankamai vienalytė.

Jeigu radijo galaktikos pasiskirsčiusios ne taip tolygiai, kaip manyta, arba jeigu Saulės sistema juda gerokai greičiau nei rodo kosminio mikrobangų fono matavimai, tuomet kažkas esmingai klaidinga. Abi galimybės reiškia rimtus teorinius sukrėtimus. 

Arba Visatos struktūra mažiau „glaudi“ ir vienoda, arba mūsų greičio matavimai ilgą laiką buvo netikslūs. Mokslui tai itin keblu. Kosmologija mėgsta simetriją, elegantiškus modelius ir aiškius dėsnius. Ši anomalija verčia perrašyti bent dalį šių taisyklių.

Kvazarai patvirtina neraminantį signalą

„LOFAR“ duomenys nėra vieniši. Jau ne vienus metus pastebima panaši anomalija stebint kvazarus infraraudonųjų spindulių diapazone. Kvazarai, tai supermasyvias juodąsias skyles turintys galaktikų centrai, jie yra tokie ryškūs, kad tampa puikiais „kosminiais švyturiais“.

Faktas, kad du visiškai skirtingi objektų tipai rodo tą pačią kryptį ir tokį pat nukrypimą, leidžia atmesti matavimo klaidos galimybę. Tai kur kas labiau primena realų, visuotinį efektą. Mokslas nemėgsta sutapimų ir jie pasitaiko itin retai.

Pesimistiškiausias scenarijus yra dabartiniai modeliai iš tiesų prasilenkia su Visatos realybe, nes remiasi pernelyg supaprastintu jos vienalytiškumu. Toks pokytis pareikalautų koreguoti daugybę sričių, pradedant kosminiu fonu ir baigiant tamsiosios medžiagos paskaičiavimais.

Optimistiškesnė versija yra mūsų instrumentai tapo tokie jautrūs, kad pagaliau matome subtilybes, kurios anksčiau buvo paslėptos. Tokiu atveju laukia ne revoliucija, o tikslinimas. Tačiau jei subtilybių pasirodys per daug, dabartinis modelis gali tiesiog neatlaikyti.