Prisijunkite
Depresija dažnai apibūdinama kaip nematomas kalėjimas, kuriame žmogus užstringa ne dėl fizinių sienų, o dėl pasikartojančių minčių. Neigiami scenarijai, savikritika ir beviltiškas „sukimasis ratu“ tampa kasdienybe milijonams žmonių visame pasaulyje.
Nors vaistai ir psichoterapija daugeliui padeda, nemaža dalis pacientų lieka be realios pagalbos – gydymas neveikia arba sukelia sunkiai pakeliamus šalutinius poveikius. Būtent todėl pastaraisiais metais mokslininkų akys vis dažniau krypsta į psilocibiną – medžiagą, ilgą laiką siejamą tik su haliucinacijomis, bet dabar vis drąsiau aptarinėjamą kaip galimą proveržį gydant depresiją.
Depresija yra viena pagrindinių negalios priežasčių pasaulyje – ja serga daugiau nei 300 milijonų žmonių. Vienas iš esminių šios ligos bruožų yra vadinamoji ruminacija. Tai būsena, kai žmogus nuolat grįžta prie tų pačių neigiamų minčių, analizuoja jas vėl ir vėl, bet neranda išeities. Pasak Kornelio universiteto biomedicinos inžinieriaus Alexo Kwano, būtent šios uždaros minčių kilpos yra vienas svarbiausių depresijos mechanizmų.
Mokslininkai jau seniai įtaria, kad depresija nėra tik „cheminis disbalansas“, o sudėtingas nervinių tinklų veiklos sutrikimas. Kitaip tariant, problema slypi ne tik molekulėse, bet ir tame, kaip smegenų sritys tarpusavyje komunikuoja.
Psilocibinas yra natūraliai kai kuriuose grybuose randamas junginys, kuris organizme virsta psilocinu ir veikia smegenų serotonino receptorius. Pastaraisiais metais jis intensyviai tiriamas ne tik kaip potencialus antidepresantas, bet ir dėl priešuždegiminių savybių.
Jau 2021 metais Kwano laboratorija parodė, kad vienkartinė psilocibino dozė gali ilgalaikiai pakeisti smegenų jungtis. Kai kurie neuronai suformuodavo daugiau ryšių, kiti – jų netekdavo. Tačiau pagrindinis klausimas liko neatsakytas: kodėl vienos grandinės stiprėja, o kitos silpnėja? Ir ar šie pokyčiai turi tiesioginį ryšį su depresijos simptomų mažėjimu?
Naujajame tyrime, publikuotame prestižiniame žurnale „Cell“, mokslininkų komanda, vadovaujama biomedicinos inžinieriaus Quan Jiang, nusprendė pažvelgti giliau. Jie pasitelkė itin neįprastą, bet galingą įrankį – specialiai modifikuotą pasiutligės virusą.
Natūralioje formoje pasiutligės virusas plinta neuronais, „peršokdamas“ per sinapses. Tyrėjai šią savybę pavertė privalumu. Genetiškai pakeistas virusas buvo naudojamas ne ligai sukelti, o smegenų jungtims sekti. Kaip aiškina Alexas Kwanas, virusas tapo savotišku skaitytuvu, leidžiančiu pamatyti, kurios neuronų grandinės su kuo jungiasi.
Eksperimento eiga buvo tiksliai suplanuota. Pelės gavo vieną psilocibino dozę arba placebą. Po paros joms buvo suleidžiamas virusas, o dar po savaitės mokslininkai analizavo fluorescencinių baltymų „pėdsakus“, kuriuos virusas paliko smegenyse.
Tyrimo rezultatai buvo iškalbingi. Psilocibiną gavusių pelių smegenyse ryškiai padidėjo ryšiai tarp sričių, atsakingų už jutiminę informaciją, ir tų, kurios dalyvauja veiksmų planavime bei sprendimų priėmime. Kitaip tariant, smegenys tapo labiau „atviros“ išoriniams signalams ir veiksmui, o ne vien vidiniam mąstymui.
Dar svarbesnis atradimas buvo susijęs su smegenų žieve. Būtent čia, žmonių atveju, formuojasi neigiamos minčių kilpos, būdingos depresijai. Tyrėjai pastebėjo, kad ryšiai šiose vidinėse žievės grandinėse po psilocibino poveikio susilpnėjo. Tai reiškia, kad smegenų tinklai, palaikantys uždarą neigiamą mąstymą, tapo mažiau dominuojantys.
Šis atradimas suteikia biologinį paaiškinimą tam, ką klinikiniai tyrimai jau seniai rodo: psilocibinas gali „išjudinti“ įstrigusias mintis ir suteikti žmonėms naują perspektyvą.
Dar vienas intriguojantis aspektas – psilocibino poveikis neatrodo atsitiktinis. Jiang ir jo komanda pastebėjo, kad smegenų aktyvumas gali nulemti, kuriose vietose vyksta neuroninių jungčių persitvarkymas. Tai atveria visiškai naujas galimybes.
Teoriškai ateityje būtų galima derinti psilocibiną su neuromoduliacijos metodais, pavyzdžiui, magnetine smegenų stimuliacija. Tokiu būdu būtų įmanoma nukreipti smegenų veiklą į konkrečius tinklus ir dar tiksliau „perrašyti“ problemines grandines.
Žinoma, mokslininkai pabrėžia, kad tai – tyrimas su pelėmis. Ne visi atradimai gyvūnų modeliuose tiesiogiai pasitvirtina žmonėms. Tačiau rezultatai puikiai dera su klinikiniais stebėjimais, kuriuose psilocibinas rodo ilgalaikį teigiamą poveikį depresijos simptomams net po vienos ar dviejų sesijų.
Šis darbas sustiprina vieną iš įtikinamiausių hipotezių apie psichodelikų veikimą: jie ne „užmaskuoja“ simptomus, o keičia pačią smegenų tinklų architektūrą, silpnindami destruktyvias kilpas ir stiprindami lankstesnį mąstymą.
Galbūt ateityje depresijos gydymas nebebus tik kasdienės tabletės, o trumpalaikė, bet giliai smegenis keičianti intervencija. Jei šios išvados pasitvirtins žmonių tyrimuose, psilocibinas gali tapti ne alternatyva, o visiškai nauju standartu gydant vieną sudėtingiausių šiuolaikinio pasaulio ligų.
Rūta
Žurnalistė
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.