Fukušimos zonoje plinta neįprasti šernų hibridai: mokslininkus nustebino jų prisitaikymas

Evakuacijos zonoje aplink Fukušimą toliau masiškai dauginasi laukinių šernų ir naminių kiaulių hibridai, kuriuos vietos mokslininkai jau praminė „radioaktyviosiomis kiaulėmis“. Naujas Japonijos genetikų tyrimas parodė, kodėl šie gyvūnai taip sėkmingai išgyvena ir užima vis didesnes teritorijas, nepaisydami aplinkos užterštumo.

Po 2011 metų Fukušimos atominės elektrinės avarijos dalis regiono buvo visiškai ištuštinta – žmonės iškeldinti, fermos apleistos. Kelios naminių kiaulių bandos pabėgo iš paliktų ūkių ir ėmė kryžmintis su vietiniais laukiniais šernais. Teritorija, kurioje iki šiol fiksuojamas pavojingai aukštas radiacijos lygis, virto savotiška natūralia laboratorija, leidžiančia tirti laukinių ir naminių gyvūnų hibridizaciją.

Anksčiau Japonijos vyriausybė šernų audiniuose aptiko cezio-137 koncentraciją, daugiau kaip 300 kartų viršijančią saugiomis laikomas normas. Dėl beveik visiško žmonių nebuvimo ir naujų naminių kiaulių nebeatvežimo laukinių šernų ir kiaulių hibridų populiacija ėmė itin sparčiai augti.

Naujausiame tyrime mokslininkai išanalizavo 191 laukinio šerno ir 10 naminių kiaulių audinių mėginius, surinktus Fukušimos regione 2015–2018 metais. Tyrėjai nagrinėjo du DNR tipus: mitochondrijų DNR, kuri paveldima tik moteriška linija, ir branduolinę DNR, paveldimą iš abiejų tėvų. Tai leido atskirai atsekti motininę kilmę ir bendrą genų maišymąsi.

Analizė parodė, kad naminių kiaulių genai hibriduose per kelias kartas palaipsniui „išsiskiedė“. Maždaug po penkių kartų gyvūnai dar turėjo kiaulėms būdingą mitochondrijų DNR, tačiau pagal bendrą genetinį profilį vis labiau priminė laukinius šernus. Tai rodo, jog hibridai toliau kryžminosi su laukiniais šernais ir pamažu genetiškai „grįžo“ prie laukinio tipo.

Vis dėlto viena svarbiausių naminių kiaulių savybių – gebėjimas daugintis ištisus metus ir vesti gausius jauniklių vadus – hibridams išliko. Laukiniai šernai įprastai turi vieną veisimosi sezoną per metus, o prižiūrimos kiaulės gali atsivesti paršelių kelis kartus per metus. Būtent ši ypatybė, mokslininkų teigimu, ir suteikė hibridams lemiamą pranašumą: nors didelė dalis „naminių“ genų buvo prarasta, jų reprodukcinė strategija liko artimesnė kiaulėms nei laukiniams šernams.

Pasak pagrindinio tyrimo autoriaus Donovan Anderson iš Hirosakio universiteto, toks genetinis mechanizmas, tikėtina, veikia ir kitose pasaulio vietose, kur kryžminasi laukiniai šernai ir naminės kiaulės. Tai ypač aktualu regionams, kuriuose šie gyvūnai laikomi invazine rūšimi ir daro didelę žalą ekosistemoms bei žemės ūkiui.

Bendraautorius Shingo Kaneko pabrėžė, kad gauti rezultatai gali būti pritaikomi laukinės gamtos valdymo ir kovos su invazinėmis rūšimis strategijoms. Suprasdama, jog motininės kiaulių linijos spartina kartų kaitą, valdžia gali tiksliau prognozuoti galimus populiacijos sprogimus ir imtis prevencinių priemonių laiku.

Įdomu tai, kad Fukušimos regiono gyvūnų tyrimai siejami ir su platesniais biologiniais eksperimentais, susijusiais su prisitaikymu prie ekstremalių sąlygų. Pavyzdžiui, mokslininkai primena, jog lokiai žiemą nepatenka į gilią miegą, o pereina į sąstingio būseną, leidžiančią mėnesių mėnesius gyventi iš riebalų atsargų. Tokie mechanizmai gali padėti kurti naujus gydymo metodus žmonėms, pavyzdžiui, geriau suprasti medžiagų apykaitos lėtėjimą, organų apsaugą ir ilgalaikį išgyvenimą ekstremaliomis sąlygomis.