Keistas objektas kosmose glumina mokslininkus: ar tai ženklas apie mūsų Saulės ateitį?

Naujausiame kadre matoma itin reta žvaigždės evoliucijos stadija – vadinamoji doplanetinio ūko fazė. Tai trumpas pereinamasis etapas, trunkantis tik kelis tūkstančius metų, kai į Saulę panaši žvaigždė išeikvoja savo vandenilio ir helio atsargas ir ima sparčiai prarasti išorinius sluoksnius. Išmesta dujų ir dulkių medžiaga suformuoja sudėtingas struktūras, kurios vėliau tampa pilnaverčiu planetariniu ūku.

„Kiaušinio“ ūko centre esanti žvaigždė paslėpta tankiu dulkių debesimi. Manoma, kad šias dulkes ji išsvaidė prieš kelis šimtmečius. Žvaigždės šviesa išsiveržia pro šį apvalkalą poliarinių spindulių pavidalu: jie apšviečia greitai judančias daleles ir kelias senesnių, koncentrinių dulkių lankų serijas.

„Hablas“ dirbanti mokslininkų komanda pabrėžia, kad ūke matomi simetriški raštai nėra galingo sprogimo, pavyzdžiui, supernovos, pasekmė. Greičiausiai juos sukūrė sudėtingi, dar menkai ištirti medžiagos išsiveržimo procesai anglimi praturtintame žvaigždės branduolyje. Struktūrų forma ir judėjimas leidžia manyti, kad čia veikia gravitacinė sąveika su viena ar keliomis žvaigždėmis palydovėmis, paslėptomis storame dulkių diske.

Skirtingai nei jau susiformavę planetariniai ūkai – tokie kaip „Sraigė“, „Raja“ ar „Drugelis“ – „Kiaušinio“ ūkas dar nėra pasiekęs dujų jonizacijos fazės, kai aplinkinę medžiagą atvirai apšviečia įkaitęs žvaigždės branduolys. Dėl to ši stadija ypač įdomi tyrėjams: ji leidžia išsamiai stebėti, kaip žvaigždės praranda masę ir formuoja sudėtingus dulkių apvalkalus.

Naujoji nuotrauka suteikia galimybę astronomams tiksliai palyginti „Kiaušinio“ ūko vaizdą su ankstesniais stebėjimais ir sekti nedidelius struktūros pokyčius. Tai padeda kurti tikslesnius planetarinių ūkių raidos modelius ir geriau suprasti žvaigždžių, panašių į mūsų Saulę, evoliuciją.

Mokslininkų teigimu, būtent tokios žvaigždės praeityje kūrė ir išsklaidė kosmines dulkes, iš kurių vėliau formavosi naujos žvaigždžių sistemos – įskaitant ir mūsų Saulės sistemą, susidariusią prieš maždaug 4,5 mlrd. metų.

Ypač detalus „Hablas“ teleskopo vaizdas leidžia analizuoti net smulkiausius dulkių apvalkalo niuansus ir stebėti, kaip jie keičiasi laikui bėgant. Tokie palyginimai suteikia galimybę tiksliau apskaičiuoti įvairių panašių žvaigždžių „užgesimo“ scenarijus ir patikslinti žvaigždžių gyvenimo ciklo modelius.