Kas slypi mūsų dantyse? Lietuvių mokslininkai prisidėjo prie pasaulinio proveržio

Metodas minimaliai destruktyvus, efektyvus ir tinkamas naudoti įvairiuose archeologiniuose kontekstuose. Jis leidžia identifikuoti ne tik sorų, bet ir kitų žmonių vartotų augalų rūšių molekules, kurios dažnai yra archeologų nepastebimos.

Tarp pagrindinių tarptautinio tyrimo autorių – ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto bioarcheologė prof. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė. Tyrimas publikuotas žurnale „Scientific Reports“, priklausančiame „Nature“ leidinių grupei.

Tarptautinė tyrėjų komanda identifikavo miliaciną, Lietuvoje žinomoms paprastosioms soroms būdingą biožymenį, kuris aptiktas aštuonių iš 31 tirto individo mėginiuose, surinktuose iš viduramžių Ostrivo kapinyno centriniame Ukrainos regione. Tai pirmasis pasaulyje tiesioginis molekulinis įrodymas apie sorų vartojimą, gautas tiriant žmogaus dantų akmenis. Tyrimą taip pat vykdė mokslininkai iš Naros kultūros paveldo tyrimų instituto, „Frontier Laboratories“ Korijamoje ir Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Kijevo archeologijos instituto. Tyrimo metu naudota pažangi terminės desorbcijos – dujų chromatografijos / masių spektrometrijos (TD-GC/MS) metodika.

Tyrimas atskleidė anksčiau nežinomas praeities mitybos detales

„Mūsų tyrimas parodė, kad net menkiausi sorų pėdsakai palieka savo biožymenis dantų akmenyse“, – sako tyrimo bendraautorius dr. Shinya Shoda iš Naros kultūros paveldo tyrimų instituto.

Iki šiol archeologai sorų vartojimą dažniausiai nustatydavo atlikę stabiliųjų izotopų analizę. Tačiau šiuo metodu soros fiksuojamos tik tuomet, kai jos sudaro ryškų mitybos komponentą, todėl retas, sezoninis ar socialiai nevienodas jų vartojimas dažnai lieka užfiksuotas netiksliai arba visiškai nepastebėtas.

Naujasis tyrimas parodė, kad tokių netikslių atvejų esama daugiau, nei manyta. Kelių individų dantų akmenyse aptiktas miliacinas, nors jų δ¹³C izotopiniai rodikliai nerodė C4 augalų – tarp jų ir sorų – vartojimo. Kitaip tariant, iš įprastos stabilių izotopų analizės atrodytų, kad šie žmonės sorų nevalgė, nors molekuliniai duomenys rodo priešingai. Todėl tradiciniais metodais tokie subtilūs atvejai būtų tiesiog neužfiksuoti.

„Ši technika leidžia tirti prastai išliekančius augalinius maisto produktus, kurie paprastai nepatenka į archeologinį įrašą. Ji suteikia aiškesnį vaizdą apie kasdienės mitybos pasirinkimus ir apie tai, kaip žmonės prisitaikė prie aplinkos bei kultūrinių pokyčių“, – aiškina prof. G. Motuzaitė Matuzevičiūtė.

Ką apie viduramžių bendruomenes pasako dantų akmenys?

„Dantų akmenys – unikali biologinė medžiaga. Joje išlieka augalams būdingos molekulės, pagal kurias galima nustatyti jų rūšį. Derinant šiuos duomenis su kitais biomolekuliniais metodais, tampa įmanoma iš naujo permąstyti praeities mitybos rekonstrukcijas“, – teigia Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Archeologijos instituto tyrėja, antropologė dr. Aleksandra Kozak.

Tyrimas parodė, kad Ostrivo bendruomenė, priklausiusi Kijevo Rusios kultūriniam arealui ir patyrusi slavų bei baltų įtakas, pasižymėjo įvairia mitybos istorija. Tai patvirtina ir faktas, kad kai kurių individų dantų akmenyse aptiktas miliacinas, nors jų vaikystės izotopiniai duomenys to nerodė. Vadinasi, mityba per gyvenimą galėjo keistis, kisti maisto prieinamumas arba vykti migracija.

Pasak VU mokslininkės prof. G. Motuzaitės Matuzevičiūtės, šis metodas turi didžiulį potencialą identifikuoti ir kitų menkai išliekančių, bet ekonominiu ar gydomuoju požiūriu svarbių augalų biožymenis, o kartu iš esmės pakeisti supratimą apie mitybos įvairovę skirtingais istoriniais laikotarpiais ir skirtingose socialinėse grupėse. Jis taip pat leidžia tirti, kaip nauji augalai buvo įtraukiami į žmonių mitybą dar gerokai anksčiau, nei tapo įprasta maisto dalimi.