390 megavatų be atominių pavojų: „Helios“ projektas ketina perrašyti pagrindines sintezės taisykles

Dėl to rinkoje atsiranda įmonių, kurios bando keisti ne fizikos dėsnius, bet pačią gamybos ir surinkimo logiką. Viena iš tokių bendrovių, tai Naujojo Džersio startuolis „Thea Energy“, pristatęs sintezės elektrinės koncepciją „Helios“. 

Ši idėja paremta pragmatišku požiūriu, tai vietoje pažadų apie būsimus didelius mokslinius proveržius siūloma kurti reaktorių, kurį būtų įmanoma gaminti pakartojamai, greičiau ir su mažesne rizika. Kitaip tariant, tikslas yra pasiekti, kad sintezės reaktoriai taptų ne vienkartiniais, itin brangiais inžineriniais projektais, o labiau standartizuotais pramoniniais įrenginiais.

Modulinis „stellaratorius“ vietoje vienetinių magnetų

„Helios“ koncepcijos pagrindas yra „stellaratoriaus“ tipo reaktorius. Tokiuose įrenginiuose itin karšta plazma laikoma sudėtingais magnetiniais laukais. Klasikinė problema ta, kad tradiciniams „stellaratoriams“ dažnai reikia didelių, unikalaus dizaino ir sudėtingų formų magnetų. Kiekvieno tokio magneto gamyba tampa ilgu, brangiu ir beveik individualiu projektu, kurį sunku kartoti ar didinti mastą.

„Thea Energy“ siūlo kitą kryptį, tai modulinę konstrukciją. Pagal pateiktą planą, reaktoriaus pagrindą sudarytų 12 didesnių magnetų (su keturiais skirtingais jų išdėstymo raštais), o tikslesnį magnetinio lauko sureguliavimą atliktų 324 vienodi mažesni superlaidūs magnetai. Toks standartizavimas teoriškai leistų gamybą pagreitinti ir labiau priartinti prie pramoninio kartojamumo.

Programinis valdymas ir didesnė tolerancija paklaidoms

Vien modulinė konstrukcija nėra vienintelis šios koncepcijos elementas. Didelė reikšmė skiriama valdymo programinei įrangai, kuri, kaip teigiama, būtų paremta mašininiu mokymusi. Jos tikslas yra kompensuoti gamyboje neišvengiamas paklaidas, tai smulkius nukrypimus, kurių tradicinis šalinimas paprastai kainuoja labai brangiai. 

Tekste nurodoma, kad bandymuose sistema galėjo automatiškai koreguoti tyčinius magnetų poslinkius, didesnius nei vienas centimetras, ir vis tiek išlaikyti plazmą stabiliai. Toks principas keičia požiūrį į reaktoriaus kūrimą: vietoje reikalavimo kiekvieną detalę pagaminti „tobulai“, leidžiama tam tikra tolerancija, o netikslumus kompensuoja programinis valdymas. Tai galėtų mažinti kainą, trumpinti gamybos terminus ir leisti greičiau išbandyti patobulintas versijas.

Galia, kaina ir kelias iki prototipo

„Thea Energy“ pateikia ir konkrečius tikslinius skaičius. „Helios“ elektrinė turėtų generuoti 1,1 gigavato šiluminę galią, kuri per įprastą garo turbiną būtų paverčiama į maždaug 390 megavatų elektros energijos. Tokia galia, kaip teigiama, galėtų aprūpinti elektra kelis šimtus tūkstančių namų ūkių.

Taip pat numatomas planinis sustabdymas aptarnavimui, tai 84 dienoms kartą per dvejus metus, o siekiamas pajėgumo koeficientas 88 proc., panašus į šiuolaikinių atominių elektrinių rodiklius.

Ekonominėje dalyje aprašomas dviejų etapų scenarijus: pirmieji projektai esą galėtų tiekti elektrą mažesne nei 140 eurų už megavatvalandę kaina, o vėliau, įsijungus masto efektui, septintame ar dešimtame projekte kaina galėtų sumažėti iki maždaug 55 eurų už MWh.

Prieš įgyvendinant „Helios“, bendrovė planuoja sukurti prototipą „Eos“. Jo vieta ir pristatymas numatomi 2026 metais, o paleidimas, tai apie 2030 metus. Akcentuojama, kad projektas remiasi jau seniai žinoma „stellaratoriaus“ idėja, tačiau siekia ją priartinti prie realios rinkos per gamybos standartizavimą, programuojamą valdymą ir paprastesnius, pasikartojančius magnetų sprendimus, o ne per dar neegzistuojančius mokslinius „stebuklus“.