Stulbinantis atradimas Alpėse: vertikalioje uoloje rasti šimtus metrų besidriekiantys dinozaurų pėdsakai

Pasak specialistų, pėdsakai matomi ant stačios uolienos sienos, tačiau kadaise šis paviršius buvo visai kitoks. Triaso laikotarpiu čia, kaip aiškinama, plytėjo plokščias pakrantės ar užliejamas ruožas, kuris vėliau, formuojantis Alpėms, buvo pakeltas ir pasviręs. Dėl to senovinis „žemės paviršius“ šiandien atrodo kaip vertikali siena.

Tyrėjai pabrėžia, kad toks radinys gali padėti geriau suprasti ne tik dinozaurų judėjimą, bet ir jų elgseną. Be įprastų, lygiagrečiai išsidėsčiusių pėdsakų linijų, esą aptikta ir sudėtingesnių struktūrų, kurios gali rodyti, kaip gyvūnai telkėsi grupėmis. Dėl didžiulio duomenų kiekio šio objekto tyrimai gali trukti dešimtmečius.

Pėdsakai, kurie tęsiasi kilometrais

Skelbiama, kad atspaudai kai kur siekia iki 40 centimetrų, o dalyje jų matomi net pirštų ir nagų įspaudai. Pėdsakų juostos sudaro lygiagrečias linijas ir driekiasi šimtais metrų, o bendras plotas, anot pranešimų, gali siekti net kilometrus. 

Dėl tokio masto vietovė jau dabar įvardijama kaip viena didžiausių ir turtingiausių panašių radaviečių pasaulyje. Milano Gamtos istorijos muziejus nurodo, kad tokio tipo pėdsakų masyvas iki šiol nebuvo nei oficialiai užfiksuotas, nei išsamiai tirtas. 

Manoma, kad ši medžiaga gali būti svarbi tiek geologams, rekonstruojantiems senovinę aplinką, tiek paleontologams, analizuojantiems gyvūnų judėjimo kryptis, greitį ir tarpusavio sąveiką. Tokie duomenys dažnai leidžia daryti išvadas, kurių neįmanoma gauti vien iš kaulų ar atskirų fosilijų.

Kas galėjo palikti šiuos įspaudus?

Mokslininkai spėja, kad pėdsakai priklausė prozauropodams, tai ankstyviems, augalėdžiams dinozaurams su ilgais kaklais ir palyginti mažomis galvomis. Šie gyvūnai gyveno Triaso laikotarpiu ir ankstyvojoje Juros pradžioje, todėl aptiktas datavimas į maždaug 210 mln. metų senumą atitinka tikėtiną jų egzistavimo laiką. 

Tokios prielaidos paprastai remiamos pėdos forma, žingsnio ilgiu ir kitais morfologiniais požymiais. Vienas iš atradimą komentavusių Milano paleontologų Cristiano Dal Sasso teigė, kad tai išskirtinė mokslinė vertybė ir netikėtas radinys. 

Jo teigimu, be „tvarkingų“ pėdsakų linijų, aptikta ir ženklų, kurie gali rodyti elgesio modelius, pavyzdžiui, gyvūnų telkimąsi ratu. Tokios interpretacijos dar bus tikrinamos, tačiau jos atveria galimybę kalbėti ne tik apie judėjimą, bet ir apie socialinę dinamiką.

Kaip vietovė bus tiriama toliau?

Teigiama, kad pėdsakai rasti dar rugsėjį, kai fotografas Elio Della Ferrera pastebėjo neįprastus įspaudus atokioje vietoje, nutolusioje nuo įprastų maršrutų. Dėl sudėtingo priėjimo teritorijos tyrimams planuojama pasitelkti dronus ir nuotolinius stebėjimo metodus, kurie padėtų tiksliai žemėlapiuose sužymėti uolienos paviršių.

 Tokia metodika leidžia greičiau fiksuoti didelius plotus ir saugiau dirbti sudėtingose vietovėse. Stelvio nacionalinis parkas laikomas didžiausiu nacionaliniu parku Italijoje ir yra įsikūręs Retijos Alpėse, šalies šiaurėje. 

Pranešimuose taip pat pabrėžiama, kad šis regionas yra netoli vietovių, susijusių su artėjančiais žiemos sporto renginiais, todėl didėja tiek mokslinis, tiek visuomenės susidomėjimas. Specialistai tikisi, kad nuoseklūs tyrimai leis atkurti šios vietos geologinę istoriją ir tiksliau suprasti, kaip senovėje čia judėjo dinozaurai.