Kometa iš kitos žvaigždžių sistemos? Mokslininkai analizuoja retą svečią iš už Paukščių tako

Iš pradžių šis dangaus kūnas kėlė daug klausimų ir net sukėlė diskusijas apie galimą nežemišką kilmę. Įspūdį darė tai, kad kometa spindėjo neįprastai ryškiai dar būdama toli nuo Saulės. 

Įprastai kometos tampa pastebimos tik tada, kai priartėja prie Jupiterio orbitos, o Saulės šiluma pradeda garinti jose esantį ledą, sukurdama matomą uodegą. „3I Atlas“ šį reiškinį demonstravo gerokai anksčiau, todėl atsirado drąsių hipotezių apie jos dirbtinę prigimtį.

Tačiau mokslininkai, pasitelkę pažangiausius tyrimų įrankius, greitai išsklaidė šias abejones. Paaiškėjo, kad neįprastas švytėjimas susijęs ne su technologijomis, o su unikaliu cheminiu objektų rinkiniu.

Netikėtas švytėjimo paaiškinimas

Kosminio teleskopo „James Webb“ stebėjimai atskleidė, kad šioje kometoje dominuoja anglies dioksidas. Santykis tarp sausojo ledo ir vandens ledo siekia net aštuonis prie vieno. Tai viena aukščiausių kada nors užfiksuotų reikšmių, rodanti, kad „3I Atlas“ kilmės sistemoje turėjo vyrauti itin savitos sąlygos.

Šis atradimas leido atmesti teorijas apie dirbtinę kilmę ir sustiprino supratimą, kad kometa yra natūralus kosminis kūnas. Jos cheminė sudėtis unikali, tačiau ji paaiškina, kodėl objektas pradėjo švytėti neįprastai anksti. Tokios savybės atveria naujas galimybes aiškinantis, kaip formuojasi įvairūs žvaigždžių bei planetų dariniai kitose galaktikos vietose.

Mokslininkai pabrėžia, kad kiekviena tarptautinė kometa yra neįkainojama galimybė pažvelgti į procesus, vykstančius už mūsų kosminės kaimynystės ribų. Tai tarsi langas į tolimus pasaulius, apie kuriuos kitaip galėtume tik spėlioti.

Ką pasako unikali sudėtis?

„3I Atlas“ struktūra atveria platesnes diskusijas apie kitų planetinių sistemų formavimąsi. Iki šiol manyta, kad jų chemija daugmaž panaši į mūsiškę, tačiau šis atradimas rodo didesnę įvairovę. Jei kai kuriose vietose anglies dioksido ištekliai yra tokie gausūs, galbūt ten kitaip vystosi planetos ar net palankios sąlygos gyvybei.

Astronomai daro prielaidą, kad ši kometa galėjo išklysti iš centrinės Paukščių Tako galaktikos dalies. Norint ištrūkti iš savo sistemos, jai turėjo įvykti rimtas gravitacinis sukrėtimas, pavyzdžiui, artimas susidūrimas su milžiniška planeta. Būtent tokios sąlygos galėjo išmesti „3I Atlas“ į tarpgalaktinę erdvę, iš kur ji po daugybės metų pasiekė mūsų Saulės sistemą.

Ko tikimasi iš būsimo priartėjimo?

Mokslininkai tikina, kad svarbiausi tyrimai dar laukia ateityje. Rudenį „3I Atlas“ vėl kirs Jupiterio orbitą, šį kartą grįždama į tarpžvaigždinę erdvę. Tuo metu idealią stebėjimo poziciją užims „Juno“ (NASA kosminis zondas), leidžianti atlikti išsamius matavimus.

Kai kometa praras daugumą savo anglies dioksido atsargų po artimesnio praskriejimo pro Saulę, tyrėjai galės tiksliau nustatyti, iš kokių medžiagų sudarytas jos branduolys. Tai bus unikali galimybė dar geriau pažinti tarpgalaktinius objektus ir jų tikrąją prigimtį.

Retas šansas pažvelgti į Visatos paslaptis

Kiekviena tokia kometa yra tarsi gamtos laboratorija, suteikianti žinių apie procesus, kurie formuoja galaktikas, žvaigždes ir planetas. „3I Atlas“ atradimas dar kartą primena, kad mūsų Saulės sistema nėra izoliuota, tai ją nuolat aplanko keliautojai iš tolimų erdvių.

Kuo daugiau sužinosime apie šį objektą, tuo geriau suprasime ne tik tolimus pasaulius, bet ir savąjį kosminį kiemą. Galbūt mūsų Saulės sistema yra dar įdomesnė, nei iki šiol manėme, o kiekvienas toks atradimas priartina mus prie atsakymų apie gyvybės ir Visatos kilmę.