Kosminė struktūra, kurios neturėtų būti: mokslininkus pribloškė šis atradimas, tai visiškai keičia supratimą

Neseniai mokslininkai paskelbė apie neįtikėtino dydžio struktūrą, pavadintą „Didžiuoju žiedu“, kuri meta iššūkį iki šiol galiojusiems kosmologijos dėsniams. Šis radinys sukrėtė mokslinę bendruomenę, nes pagal dabartines teorijas tokie objektai neturėtų egzistuoti. 

Jo dydis siekia milijardus šviesmečių, o pati struktūra primena milžinišką spiralę, išsidėsčiusią kosmose tarsi ištempta spyruoklė. Tai ne tik atskira anomalija, bet ir atradimas, keliantis klausimų dėl to, ar mūsų supratimas apie Visatos sandarą nėra pernelyg supaprastintas.

Dar daugiau abejonių kelia tai, kad „Didysis žiedas“ aptiktas toje pačioje kosmoso srityje, kur anksčiau buvo surasta kita stulbinanti formacija, tai vadinamasis „Didysis lankas“. Du tokio masto objektai vienoje dangaus dalyje priverčia mokslininkus pergalvoti iki šiol priimtas taisykles.

„Didžiojo žiedo“ atradimas

„Didysis žiedas“ aptiktas pasitelkus kvazarų sugerties duomenis, kurie leidžia pažvelgti į galaktikų pėdsakus net tada, kai jų nematyti tradicinėse observacijose. Mokslininkų komanda nustatė, kad ši struktūra yra beveik apskrita, jos skersmuo siekia apie 1,3 mlrd. šviesmečių, o perimetras viršija 4 mlrd. Tai reiškia, kad matome kosminį darinį, kurio dydis sunkiai įsivaizduojamas.

Ši struktūra yra nutolusi daugiau kaip 9 mlrd. šviesmečių nuo mūsų. Toks atstumas reiškia, kad žiūrime į labai tolimą praeitį, kai Visata dar tik formavosi. „Didžiojo žiedo“ artumas prie „Didžiojo lanko“ atrodo daugiau nei atsitiktinumas, nes statistiniai skaičiavimai rodo itin mažą tikimybę, kad toks sutapimas galėtų būti grynai atsitiktinis.

Tai tiesiogiai paliečia vadinamąją kosmologinę principo taisyklę, pagal kurią materija dideliu mastu turėtų būti tolygiai pasiskirsčiusi. Tačiau susidūrus su struktūromis, kurios yra daug didesnės nei 260 megaparsekų, ši taisyklė pradeda braškėti. „Didysis žiedas“, kaip ir „Didysis lankas“, yra tokio dydžio, kad jie tampa rimtu iššūkiu visai šiuolaikinei kosmologijai.

Kosminiai palyginimai ir vieta Visatoje

Norint suvokti atradimo mastą, verta prisiminti barionines akustines osciliacijas, tai kosminis standartas, pagal kurį nustatomas galaktikų pasiskirstymas. Jų mastas siekia apie pusę mlrd. šviesmečių, o forma primena apvalius apvalkalus. Didysis žiedas yra kelis kartus didesnis už šį standartą ir visiškai nepanašus savo struktūra, todėl sunkiai paaiškinamas dabartiniais modeliais.

Tuo pačiu metu kiti tyrimai atskleidė, kad ir mūsų galaktika nėra tokia savarankiška, kaip manyta. Naujausi duomenys rodo, jog Paukščių Takas priklauso didesniam kosminiam regionui, vadinamam Šaplio baseinu. Tai reiškia, kad mūsų galaktika yra dalis milžiniško gravitacinio sūkurio, o ne izoliuotas darinys.

Dar vienas ryškus pavyzdys, tai Sloan didžioji siena, dar viena milžiniška kosminė struktūra, patvirtinanti, kad Visata nėra tokia tolygi, kaip buvo įprasta manyti. Šie pavyzdžiai tik sustiprina klausimą, kaip iš tikrųjų išsidėsto materija milžinišku mastu.

Galimos atsiradimo priežastys

Kodėl egzistuoja tokios milžiniškos formacijos? Vienas iš siūlomų atsakymų, tai kosminės stygos. Tai hipotetiniai defektai, susidarę labai ankstyvoje Visatoje, galėję palikti ilgalaikį geometrinį pėdsaką materijos pasiskirstyme. Skirtingai nei gravitaciniu būdu traukiantys klasteriai, stygos galėjo formuoti neįprastas struktūras, tokias kaip „Didysis žiedas“.

Kita galimybė yra paprastesnė, tai statistinė iliuzija. Kartais tai, kas atrodo išskirtinė struktūra, išsisklaido, kai palyginama su platesniais duomenimis. Būtent todėl mokslininkai ragina atlikti daugiau nepriklausomų tyrimų, naudoti kitus metodus ir instrumentus. Jei „Didysis žiedas“ pasitvirtins kituose kataloguose, jis taps dar stipresniu argumentu peržiūrėti kosmologines teorijas.

Atradimo svarba

„Didysis žiedas“ yra daugiau nei tik dar vienas kosminis radinys. Jis verčia abejoti esminėmis kosmologijos prielaidomis ir skatina ieškoti naujų paaiškinimų. Kartu su „Didžiuoju lanku“ ši struktūra atskleidžia, kad Visata gali būti gerokai sudėtingesnė, nei esame įpratę manyti.

Kol kas reikia daugiau duomenų, kad galėtume patvirtinti šio objekto egzistavimą ir suprasti jo prigimtį. Tačiau jau dabar aišku, jog tokie atradimai rodo, kad mūsų pažinimo kelias dar toli gražu nesibaigė. Visata vis dar slepia paslaptis, kurios gali pakeisti mūsų supratimą apie jos formavimąsi ir struktūrą, o „Didysis žiedas“ yra vienas iš ryškiausių priminimų apie tai.