Naujas tyrimas keičia žmonijos kilmės istorijos supratimą: stačia laikysena galėjo prasidėti medžių lajose

Vis dėlto naujas tyrimas leidžia manyti kad mūsų gebėjimas vaikščioti stačiomis galėjo atsirasti dar tuomet kai protėviai daugiausia laiko praleisdavo medžių lajoje. Šį požiūrį iš esmės sustiprino Vokietijos Maxo Planko evoliucinės antropologijos instituto mokslininkų atliktas tyrimas. Jie nagrinėjo šimpanzių elgesį Issos slėnyje Tanzanijoje. 

Ši vietovė yra savanų mozaika kurioje vyrauja atviros ir sausos giraitės labai panašios į buvusias senovės homininų buveines. Šimpanzės šiose vietose gyvena itin sudėtingomis sąlygomis kur daugiau kaip septyniasdešimt penki procentai teritorijos kasmet apdega nuo sausros sukeltų gaisrų.

Nepaisant to kad aplinka primena atvirą savaną šimpanzės daug laiko praleidžia medžiuose tiek pat kiek ir tos kurios gyvena tankiuose miškuose. Taip yra todėl jog jų maistas dažnai reikalauja papildomo apdorojimo, tai sėklas reikia išlukštenti iš ankšties, o neprinokę vaisiai yra kieti ir pluoštiniai todėl juos sunkiau suvalgyti. Dėl šios priežasties gyvūnai didelę dalį dienos praleidžia medžiuose ieškodami maisto.

Stačia laikysena medžių lajoje

Šimpanzės yra pakankamai stambūs gyvūnai todėl judėdamos medžiais jos dažnai pasikliauja stovėjimu ant užtikrinto pagrindo ir laikymusi už šakų. Tokia elgsena reiškia kad jos neretai vaikšto stačiomis laikydamos pusiausvyrą rankomis. Tai suteikia svarbių užuominų apie tai kaip galėjo vystytis mūsų protėvių įprotis vaikščioti dviem kojomis.

Mokslininkai pastebi kad tokia praktika galėjo tapti savotiška treniruote. Panašiai kaip dviračiu važiuoti pradedantis žmogus pasitelkia papildomus ratukus taip ir mūsų protėviai galėjo mokytis vaikščioti laikydamiesi šakų. Tai leido jiems pamažu įgyti įgūdžių kurie vėliau buvo būtini išgyvenant atvirose savanose kur maisto buvo mažiau ir jis buvo labiau išsisklaidęs.

Iššūkis senajai hipotezei

Iki šiol vyravo nuomonė kad stačia laikysena atsirado tik tada kai homininai buvo priversti leistis iš medžių ir prisitaikyti prie atviros aplinkos. Tačiau nauji duomenys rodo kad šis procesas galėjo prasidėti dar anksčiau. Net fosilijos iš vėlyvojo mioceno laikotarpio rodo jog kai kurie išnykę homininai vis dar turėjo medžiams būdingų bruožų pavyzdžiui pailgas viršutines galūnes ar išlenktus pirštus.

Be to tyrimai apie dantų nusidėvėjimą ir anglies izotopus rodo kad kai kurie mūsų protėviai net ir gyvendami atvirose buveinėse vis dar daug maisto gaudavo iš medžių. Tai reiškia kad jų mityba buvo artimesnė šiuolaikinių šimpanzių mitybai nei anksčiau manyta.

Kada atsirado nuolatinis vaikščiojimas dviem kojomis

Vienas didžiausių paleoantropologijos klausimų yra kada būtent prasidėjo įprotis vaikščioti dviem kojomis. Manoma kad tai galėjo įvykti laikotarpiu tarp keturių ir septynių milijonų metų kai vyko perėjimas iš mioceno į plioceno epochą. Deja iš šio laikotarpio yra labai mažai išlikusių hominidų fosilijų todėl tiksliai atsakyti sudėtinga. Vis dėlto nauji tyrimai su šimpanzių elgesiu leidžia manyti kad procesas buvo ilgas ir pradėtas dar medžių aplinkoje.

Žmonijos kelias į stačią laikyseną greičiausiai nebuvo toks staigus kaip anksčiau įsivaizduota. Mūsų protėviai galėjo ilgą laiką praktikuoti vaikščiojimą dviem kojomis dar gyvendami medžiuose laikydamiesi už šakų pusiausvyrai. Tik vėliau šis įgūdis tapo būtinas prisitaikant prie atviresnės savanos aplinkos. Naujausi tyrimai rodo kad mūsų gebėjimas vaikščioti stačiomis galėjo būti ne tik išgyvenimo poreikis bet ir evoliucijos procesas kuris vyko pamažu ir natūraliai dar gerokai prieš paliekant medžių lajas.