Stulbinantys dešimtmečius trukusio tyrimo rezultatai: tai, ką jie atskleidė, sugriauna viską, ką žinome apie gyvūnus

Jei žmonės padeda vieni kitiems, net būdami nesusiję – nieko nestebina. Draugystės, partnerystės ar bendruomenės pagrįstos pasitikėjimu ir tarpusavio palaikymu. Tačiau įrodyti, kad gyvūnų pasaulyje egzistuoja panašus socialinis mechanizmas, yra kur kas sudėtingiau.

Būtent čia pasirodo žvaigždūnių istorija. Daugiau nei du dešimtmečius trukęs tyrimas atskleidžia ne tik šeimos paramą, bet ir paukščių gebėjimą palaikyti abipusio padėjimo ryšius su nesusijusiais individais. Tokie santykiai, pasirodo, ne tik egzistuoja, bet jie gali trukti ilgus metus.

Tyrimas, kuris keičia požiūrį į gyvūnų elgesį

Tyrimo, kuram vadovavo buvusi doktorantė profesoriaus Dustino Rubensteino laboratorijoje Aleksis Earl , pagrindas buvo ilgametis stebėjimas. Nuo 2002 iki 2021 metų komanda fiksavo tūkstančius socialinių sąveikų tarp šimtų žvaigždūnių. Kartu buvo renkama DNR medžiaga, kad būtų galima nustatyti, kas su kuo susiję giminystės ryšiais.

Per 40 veisimosi sezonų sukaupti duomenys leido kelti klausimus: ar paukščiai padeda tik artimiems giminaičiams? Ar padeda tiems, su kuriais neturi kraujo ryšio, net kai šalia yra jų šeimos narių? Ir ar šie tarpusavio ryšiai turi ilgalaikę struktūrą?

Atsakymai buvo netikėti. Nors giminystė išlieka stiprus veiksnys, daugelis paukščių nuosekliai padėdavo tiems patiems ne giminaičiams, ir tai darydavo ne vieną sezoną. Kitaip tariant, tarp paukščių formuojasi tam tikros draugystės.

Ne tik šeimos ir draugai

Ilgą laiką manyta, kad gyvūnų socialumas daugiausia pagrįstas genetiniu išlikimu, pagalba tiems, su kuriais dalijamasi genais, padeda ilgiau išlikti rūšiai. Tačiau šis tyrimas parodė, kad žvaigždūnių gyvenimas sudėtingesnis, jų grupėse gyvena ir artimi, ir tolimi individai, o pagalba nėra apribota vien kraujo ryšiais.

Net kai šalia yra giminaičių, kai kurie paukščiai renkasi padėti tiems, kuriuos pažįsta iš anksčiau, su kuriais jau buvo sukūrę tarpusavio ryšį. Tokia socialinė dinamika – labai panaši į žmonių elgesį. Draugystės, jei taip galima tai vadinti, kai ryšys grįstas ne tik genetika, bet ir patirtimi.

Kas toliau?

Tyrimo autoriai ketina gilintis dar toliau, kas lemia tokių ryšių formavimąsi, kodėl kai kurie išlieka stiprūs metų metus, o kiti nutrūksta? Kaip tokie santykiai atsiranda ir ką jie reiškia visos rūšies mastu?

Surinkti duomenys prisideda prie platesnio paveikslo, kurį Rubensteino komanda kuria ne vienerius metus, tyrinėdami gyvūnų socialinius ryšius įvairiuose žemynuose, nuo krevečių Karibuose iki vapsvų Afrikoje, nuo vabalų Azijoje iki pelių ir driežų Australijoje.

Pagrindinė išvada paprasta, bet reikšminga – ilgalaikis, abipusis padėjimas nėra vien žmogaus privilegija. Tikėtina, kad daugelis gyvūnų bendruomenių, jei tik būtų stebimos pakankamai ilgai, parodytų tokius pačius socialinius niuansus, apie kuriuos iki šiol tiesiog nežinojome.