Žemės istorija paklūsta paslėptai matematinei logikai: mokslininkai atskleidė pasikartojančius planetos dėsnius

Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip atsitiktinumas, naujas tyrimas rodo, kad šiuose įvykiuose slypi paslėptas matematinis raštas. Vilniaus universiteto geologas ir paleontologas Andrėjus Spiridonovas kartu su kolegomis atskleidė, kad pereinamieji momentai tarp geologinių laiko vienetų yra hierarchiškai pasiskirstę. 

Kitaip tariant, tai nėra padrikas triukšmas, o daugiapakopė sistema, atskleidžianti, kaip mūsų planeta kinta per milijonus metų. Šis atradimas gali turėti didžiulę reikšmę ne tik mūsų praeities supratimui, bet ir būsimų pokyčių prognozėms. Jei Žemės istorija yra paremta tam tikra pasikartojančia logika, tai reiškia, kad galime geriau įvertinti ir ateities iššūkius.

Geologinės ribos ir jų prasmė

Žemės praeitį ženklina daugybė lūžių. Vienas žymiausių yra asteroido smūgis prieš 66 mln. metų, kuris sunaikino dinozaurus ir užbaigė mezozojų erą, atverdamas kelią cenozojui. Šis laikotarpis tęsiasi iki šiol ir yra suskirstytas į periodus bei epochas.

Kiekvienas toks pokytis buvo nulemtas sudėtingų procesų, tai klimato svyravimų, tektoninių judesių, biologinės įvairovės šuolių ir masinių išnykimų. Tradiciškai šie įvykiai atrodė nevienodi ir sunkiai prognozuojami. Tačiau naujasis tyrimas rodo, kad iš tiesų jie sudaro tam tikras grupes, kurias skiria ilgesni ramybės laikotarpiai.

Tai reiškia, kad Žemės istorija primena ne chaotišką triukšmą, o multifraktalinę sistemą – sudėtingą struktūrą, kurioje įvairaus masto pokyčiai susiję tarpusavyje.

Tyrimo metodai ir rezultatai

Mokslininkai analizavo fanerozojaus eoną, kuris prasidėjo prieš maždaug 540 mln. metų ir apima paleozojų, mezozojų bei cenozojų. Jie rėmėsi Tarptautinės stratigrafijos komisijos nustatytomis laiko ribomis, taip pat tyrė stratigrafinius jūrų gyvūnų, konodontų, graptolitų ir kitų senovės organizmų duomenis.

Rezultatai atskleidė, kad perėjimai tarp laiko vienetų nuolat susitelkia į klasterius. Tokie klasteriai rodo, kad Žemės pokyčiai nėra visiškai atsitiktiniai, tai jie paklūsta daugiapakopių dėsnių visumai. Tyrėjai šį reiškinį apibūdino kaip „sudėtinį multifraktalinį Puasono procesą“, kuris paaiškina, kaip įvykiai išsidėsto hierarchiškai, tai tarsi mažesni įvykiai būtų įterpti į didesnius ciklus.

Įdomu tai, kad apskaičiuota, jog norint suprasti visą Žemės pokyčių amplitudę, būtina analizuoti bent pusės milijardo metų trukmės įrašus. Idealiu atveju reikėtų milijardo metų mastelio. Tik toks laiko horizontas leidžia atskleisti visą mūsų planetos galimų pokyčių spektrą.

Kas slypi už multifraktalinės logikos?

Pasak A. Spiridonovo, intervalai tarp pagrindinių įvykių, tai nuo masinių išnykimų iki biologinės įvairovės sprogimų nėra atsitiktiniai. Jie sudaro nuoseklią sistemą, kurioje variacijos atsikartoja skirtingais masteliais. Tai paaiškina, kodėl kai kurie laikotarpiai atrodo ramūs, o po jų seka katastrofiški pokyčiai.

Ši logika reiškia, kad geologinė istorija yra giliai struktūruota ir hierarchiška. Tai ne tik padeda suprasti praeitį, bet ir suteikia užuominų apie tai, ko galime tikėtis ateityje. Kadangi visa žmonijos istorija tėra nedidelis ramybės tarpsnis, toks atradimas verčia suvokti, kad mūsų planeta dar gali patirti didžiulių pokyčių.

Dėsningumų logika

Naujasis tyrimas parodė, kad Žemės istorija nėra tik chaotiškas įvykių rinkinys. Tai sudėtinga, matematiškai aprašoma sistema, kurioje lūžių momentai kartojasi pagal multifraktalinę logiką. Tai suteikia pagrindą manyti, kad planetos pokyčiai, nors ir atrodo netikėti, iš tiesų paklūsta tam tikram paslėptam dėsningumui.

Šis atradimas ne tik praplečia mūsų supratimą apie geologinę praeitį, bet ir leidžia mokslo bendruomenei tiksliau modeliuoti ateities scenarijus. Žinodami, kad pokyčiai vyksta tam tikra tvarka, galime geriau pasiruošti netikėtoms globalioms transformacijoms, kurios gali laukti ateityje.