Ar jau ruošiama evakuacija be mūsų? Kas statoma Mėnulyje bei Marse ir kam tai iš tikrųjų skirta?

Kosmosas ilgą laiką buvo laikomas mokslo fantastų žaidimų aikštele, tačiau šiandien jis vis labiau tampa geopolitinių, ekonominių ir net egzistencinių planų dalimi. Kol dauguma visuomenės kalba apie „SpaceX“ ar „NASA“ planuojamus misijų grafikus, fone tyliai gimsta slaptieji projektai, kurie, kaip manoma, siekia daug daugiau nei vien tyrimus ar technologinius bandymus.

Nors oficialiai deklaruojama, kad misijos į Mėnulį ir Marsą skirtos tyrinėjimams, technologijų vystymui ar ilgalaikio žmonių buvimo kosmose testavimui, vis dažniau pasigirsta balsų, kurie kelia kitokius klausimus. 

Ar šie projektai iš tiesų orientuoti tik į mokslą? O gal tai parengiamieji žingsniai į potencialią evakuaciją iš Žemės? Klimato krizės, branduolinio konflikto grėsmės, technologinių katastrofų tikimybė ir per didelis žmonių skaičius vis dažniau aptariami kaip argumentai, kodėl žmonija turi pasiruošti „planui B“.

Kyla klausimas, jei jau dabar egzistuoja slaptos bazės, planai ir projektai Mėnulyje bei Marse, ką tai reiškia mums – paprastiems planetos gyventojams? 

Ar šios misijos kuriamos visos žmonijos vardu, ar tik išrinktųjų naudai? Ir kas iš tikrųjų vyksta toli nuo viešų NASA konferencijų ir „Twitter“ įrašų apie raketų paleidimus?

Mėnulis – artimiausias pabėgimo taškas

Mėnulis nuo seno laikomas pirmuoju logišku žingsniu į kosmosą. Vos 384 tūkstančiai kilometrų nuo Žemės, jis yra pakankamai arti, kad būtų strategiškai patogus tiek moksliniams tyrimams, tiek ilgalaikiam įsitvirtinimui. 

Oficialios kosmoso agentūros, tokios kaip NASA, ESA ir net Kinijos CNSA, skelbia planus kurti Mėnulyje stotis, tačiau vis dažniau kalbama apie tai, kad šios stotys gali būti statomos jau dabar, tik be viešos informacijos sklaidos.

Pranešimai apie karinius eksperimentus, naujas technologijas, tokias kaip 3D spausdinimas iš regolitų, bei pastangas sukurti savarankiškas gyvybės palaikymo sistemas rodo, kad Mėnulis ne tik bandomasis poligonas, jis jau tampa galimu pabėgimo planu. 

Kai kurios ataskaitos, nors ir nepatvirtintos, mini požeminių patalpų statybas, kurios galėtų apsaugoti nuo Saulės radiacijos ir mikrometeorų. Tokios struktūros būtų ne tik mokslinės laboratorijos, bet ir realūs slėptuvės modeliai, lyg paruošti galimam žmonių evakuacijos scenarijui.

Mėnulio bazės taip pat turi akivaizdžią logistikos reikšmę, iš čia galima būtų valdyti robotizuotus aparatus Marse, siųsti krovinius ar net žmones tolyn, jau turint „pusiau žemišką“ stotį pakeliui. Bet ar visa tai skirta mums visiems, ar tik elitui, kuris turės galimybę pabėgti, kai Žemėje taps per karšta tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme?

Marsas – ilgalaikės kolonizacijos eksperimentas

Marso projektai visuomet turėjo daugiau romantikos – tai planeta, kuri, nors ir šalta, potencialiai gali būti antroji žmonių namų versija. Tačiau pastaraisiais metais romantika vis labiau keičiasi į realius veiksmus. 

Tiek viešai žinomos agentūros, tiek privačios bendrovės aktyviai kuria planus, kurie jau dabar primena kolonizacijos strategijas: autonominės gyvybės palaikymo sistemos, maisto auginimas uždaroje terpėje, Marso grunto panaudojimas statyboms. Viskas skamba kaip pasiruošimas ne vizitui, o persikėlimui.

Kai kurios konspiracijos teorijos, žinoma, peržengia mokslinės fantastikos ribas, teigdamos, kad tam tikros grupės žmonių jau dabar yra nuskraidintos į Marsą testuoti ilgalaikio gyvenimo sąlygų. 

Nors tai skamba neįtikėtinai, negalima paneigti, kad daugelis technologijų, reikalingų tokiam scenarijui, jau egzistuoja arba yra labai arti įgyvendinimo. Dirbtinis intelektas, robotai, uždari biosferos moduliai – visa tai tampa nebe eksperimentais, o sistemingai vystomomis sistemomis.

Jei Marse įkuriamos slaptos bazės, jos greičiausiai bus skirtos ne viešiems tyrimams, o paruošimui ilgalaikiam buvimui ekstremaliomis sąlygomis. Tai nebėra tik mokslo klausimas – tai civilizacinės galimybės testas, kas galės išgyventi, kai Žemė taps nebepalanki?

Slaptumo priežastys ir grėsminga tyla

Kodėl visa tai nevyksta atvirai? Viena vertus – geopolitika. Valstybės nori įgyti strateginį pranašumą kosmose, tad apie tikruosius projektų mastus pranešama labai ribotai. Antra – panika. 

Jei žmonėms būtų atvirai sakoma, kad ruošiamasi masinei evakuacijai iš Žemės, tai sukeltų milžinišką visuomeninį ir ekonominį nestabilumą.

Kita priežastis – selektyvumas. Ne kiekvienas bus kviečiamas į „gelbėjimo planą“. Tokie projektai neišvengiamai reikalauja atrankos, resursų valdymo ir kontrolės, o tai reiškia, kad didžioji žmonijos dalis gali likti už borto.

Slaptieji projektai Mėnulyje ir Marse kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Ar tai tik technologiniai bandymai, ar jau šiandien vyksta realus pasiruošimas pabėgimui nuo Žemės? 

Ką reiškia, kad kosmosas tampa ne tik tyrimų, bet ir išlikimo planų dalimi? Ir galiausiai – jei iš tikrųjų rengiamasi evakuacijai, kas iš mūsų turės bilietą?