Prisijunkite
Kiekvieną pavasarį Rytų Šiaurės Amerikoje parkai ir kiemai prisipildo pažįstamų garsų – strazdų, startų, kirtiklių giesmių. Atrodo, tarsi šie paukščiai visada būtų šalia, tarsi jie priklausytų tik mūsų miestams ir miškams. Tačiau ši iliuzija apgaulinga. Didžiąją savo gyvenimo dalį šie paukščiai praleidžia tūkstančius kilometrų į pietus – atokiuose, drėgnuose Centrinės Amerikos miškuose. Ir būtent ten šiandien sprendžiasi, ar pavasario dainos ateityje dar sugrįš.
Nauja „Wildlife Conservation Society“ ir Kornelio ornitologijos laboratorijos studija, publikuota mokslo žurnale Biological Conservation, atskleidė stulbinantį faktą: penki didieji Centrinės Amerikos miškai, besidriekiantys nuo pietų Meksikos iki šiaurinės Kolumbijos, yra gyvybiškai svarbūs dešimtims migruojančių paukščių rūšių, jungiančių Šiaurės ir Pietų Ameriką į vieną ekologinę sistemą.
Šie miškai – Selva Maya, Moskitija, Indio Maíz–Tortuguero, La Amistad ir Darién – kartu sudaro ekologinį koridorių, savo plotu prilygstantį JAV Virdžinijos valstijai. Tai ne tik egzotiškos džiunglės. Tai gyvas tiltas, kuriuo kasmet juda milijardai paukščių, ieškodami maisto, prieglobsčio ir saugių poilsio vietų ilgos migracijos metu.
Tyrėjai rėmėsi milijonais paukščių stebėtojų pateiktų duomenų iš „eBird“ platformos, leidžiančios sekti paukščių pasiskirstymą kas savaitę. Rezultatai pribloškė net pačius mokslininkus. Paaiškėjo, kad šiuose penkiuose miškuose telkiasi nuo dešimtadalio iki beveik pusės pasaulinių populiacijų net 40 migruojančių paukščių rūšių. Daugelis jų – tarp sparčiausiai nykstančių Šiaurės Amerikoje.
Daugiau nei trečdalis visų pasaulio geltongurklių žiemoja būtent čia. Beveik ketvirtadalis miškinių strazdų (Hylocichla mustelina) ir auksakrūčių startų taip pat priklauso nuo šių teritorijų. Dar dramatiškesnė situacija su Setophaga cerulea: daugiau nei 40 procentų visos pasaulinės šios rūšies populiacijos, kuri nuo 1970 metų sumažėjo daugiau nei 70 procentų, pavasarį migruoja per šiuos miškus.
Paradoksalu, tačiau svarbiausi paukščių regionai yra ir labiausiai pažeidžiami. Selva Maya, apimanti Meksikos, Belizo ir Gvatemalos teritorijas, bei Moskitija Hondūre ir Nikaragvoje per pastaruosius 15 metų neteko maždaug ketvirtadalio savo ploto. Pagrindinė priežastis – nelegali galvijininkystė, paliekanti po savęs išdegintą, gyvybės netekusią žemę.
Vien Moskitijoje per du dešimtmečius iškirsta beveik trečdalis miško. Tai reiškia ne tik prarastas buveines jaguarams, tapyrams ar raudonosioms arams, bet ir nutrūkusias gyvybines grandis paukščiams, kurie be šių miškų tiesiog neturi kur išgyventi.
Pasak tyrimo autorių, kasmet rudenį siauru Centrinės Amerikos sausumos tiltu į pietus plūsta milijardai paukščių. Tokiame ribotame plote jų tankis tampa milžiniškas, todėl kiekvienas apsaugotas hektaras įgyja neproporcingai didelę reikšmę. Vienas išsaugotas miško lopinėlis gali reikšti tūkstančius išgyvenusių paukščių.
Mokslininkai šiuos regionus vadina „seseriniais kraštovaizdžiais“. Tie patys paukščiai, kurie peri Apalačuose, Didžiųjų ežerų regione ar net aplink Niujorką, žiemą tampa Centrinės Amerikos miškų gyventojais. Tai reiškia, kad sprendimai, priimami atokiuose Hondūro ar Gvatemalos regionuose, tiesiogiai veikia paukščių gausą mūsų pačių kiemuose.
Vis dėlto ši istorija nėra vien apie nykimą. Visame regione vietinės ir čiabuvių bendruomenės stengiasi atkurti nuniokotas žemes, gesinti miškų gaisrus ir puoselėti paukščiams draugišką žemdirbystę, pavyzdžiui, tvarią kakavos ar kvapiųjų pipirų auginimo praktiką. Dažnai tai daroma realaus pavojaus akivaizdoje, tačiau be šių žmonių pastangų penki didieji miškai jau būtų dar labiau susitraukę.
Mokslininkai pabrėžia, kad tik bendradarbiavimas tarp šalių, bendruomenių ir institucijų gali pakeisti situacijos kryptį. Apsaugotas miškas Centrinėje Amerikoje reiškia ne tik išlikusius paukščius, bet ir stabilesnį vietos žmonių gyvenimą.
Šie atogrąžų miškai yra tarsi veidrodis Šiaurės Amerikos rytinių miškų. Jie saugo tas pačias rūšis tuo metu, kai paukščiai yra toli nuo savo perėjimo vietų. Jei šios žiemos buveinės žlugs, pavasarį paprasčiausiai nebus kam sugrįžti.
Kiekvienas išsaugotas hektaras Centrinėje Amerikoje sukelia bangas visame pusrutulyje. Tai tylus, bet labai realus ryšys tarp mūsų kasdienybės ir atogrąžų miškų, kurių galbūt niekada nepamatysime. Tačiau būtent nuo jų priklauso, ar pavasario rytai ir toliau bus pilni gyvybės, ar taps bauginančiai tylūs.
Rūta
Žurnalistė
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.