Ugnies valdovai prieš 400 tūkstančių metų? Šis atradimas verčia perrašyti pasaulio istoriją

Britų muziejaus ir Jorko universiteto mokslininkai Rytų Anglijoje aptiko pėdsakų, liudijančių sąmoningą ugnies kūrenimą prieš maždaug keturis šimtus tūkstančių metų. Straipsnis paskelbtas žurnale „Nature“ ir jau vadinamas vienu svarbiausių pastarųjų metų atradimų apie ankstyvuosius europiečius.

Iki šiol buvo manoma, kad žmonės ugnį valdyti išmoko kur kas vėliau daugiausia remtasi maždaug penkiasdešimties tūkstančių metų senumo radiniais. Naujoji analizė šią ribą pastumia šimtais tūkstančių metų atgal, o kartu keičia ir požiūrį į neandertaliečių bei jų pirmtakų gebėjimus.

Radinių paslaptys Barnham vietovėje

Barnham gyvenvietės apylinkėse esančiuose sluoksniuose mokslininkai aptiko išdegusių nuogulų, titnago dirbinių ir oksiduoto pirito fragmentų. Pastarasis akmuo akmens amžiuje buvo naudojamas kibirkštims išgauti. Datavimas rodo, kad šie radiniai siekia maždaug keturis šimtus tūkstančių metų.

Pirito natūraliai tame regione nėra todėl daroma išvada, kad jis atsineštas sąmoningai. Šalia aptikti smarkiai perkaitę titnaginiai kirveliai ir sukepusio molio sluoksniai, interpretuojami kaip senovinio židinio liekanos. Mikroskopiniai ir geocheminiai tyrimai parodė, kad nuogulos kelis kartus buvo smarkiai įkaitusios vadinasi ugnis naudota reguliariai.

Tyrėjų nuomone tai įrodo ne vien atsitiktinį natūralaus gaisro panaudojimą. Viskas rodo, kad ankstyvieji žmonės gebėjo patys uždegti ugnį ir ją palaikyti. Manoma, kad tai galėjo būti neandertaliečiai arba jų tiesioginiai protėviai gyvenę Europoje gerokai anksčiau nei manyta.

Techninių gebėjimų šuolis

Pagrindinis straipsnio autorius daktaras Robas Deivisas pabrėžia, kad šis atradimas mūsų supratimą apie priešistorinių žmonių technines galimybes pastumia maždaug trims šimtais penkiasdešimčia tūkstančių metų. Anksčiau aiškūs įrodymai apie tyčinį ugnies įžiebimą buvo siejami tik su vėlyvuoju laikotarpiu, o senesni radiniai rodė tik panaudotus gamtinius gaisrus.

Jei neandertaliečiai iš tikrųjų mokėjo valdyti ugnį taip anksti tai reiškia, kad jie buvo pajėgūs planuoti, mąstyti abstrakčiai ir kurti technologinius sprendimus gerokai aukštesniu lygiu nei ilgą laiką vaizduota. Ugnies sukūrimas reikalauja žinių, praktikos ir bendradarbiavimo, tad kartu byloja apie sudėtingesnę socialinę struktūrą.

Ugnis kaip pažinimo ir bendruomenės variklis

Gebėjimas patikimai uždegti ugnį suteikė didžiulį evoliucinį pranašumą. Termiškai apdorotas maistas lengviau virškinamas, leidžia įsisavinti daugiau baltymų ir mažina energijos sąnaudas virškinimui. Tai savo ruožtu sudaro galimybes didėti smegenims ir sudėtingėti elgesiui.

Ugnis tapo ir socialiniu traukos centru. Aplink židinius būrėsi grupės, dalijosi maistu, pasakojimais ir žiniomis. Šiluma ir šviesa pratęsė aktyvumo laiką už dienos ribų, skatino bendravimą ir kartu kūrė ankstyvus kultūros pamatus. Pasak daktaro R. Deiviso, nuolatinė prieiga prie ugnies galėjo būti vienu svarbiausių žmogaus pažinimo ir visuomenės raidos veiksnių, vedusių prie pasaulio kurį žinome šiandien.