Kritinis NASA perspėjimas žmonijai: į Žemę gali rėžtis asteroidas, pasekmės būtų katastrofinės

Mūsų planeta jau yra patyrusi tokius smūgius praeityje. Bene garsiausias jų baigė dinozaurų erą maždaug prieš 66 milijonus metų.

Nors šiuolaikinės stebėjimo technologijos leidžia aptikti daugelį pavojingų objektų dar gerokai prieš jų priartėjimą prie Žemės, rizika visiškai neišnyko. NASA ir kitos pasaulio kosminės agentūros seka tūkstančius artimų Žemei objektų (angl. Near-Earth Objects, NEO) ir kuria planus, kaip reaguoti, jei bent vienas iš jų pasirodytų esąs pavojingas. 

Šiuolaikinė gynyba nuo asteroidų dar tik formuojasi, tačiau mokslininkai jau dabar žino, kas galėtų nutikti, jei toks kūnas vis dėlto atsitrenktų į mūsų planetą.

Tad ką iš tiesų reikštų susidūrimas su asteroidu? Ar turėtume pagrindo baimei? Ar žmonija pasiruošusi? Ir kaip tokio masto katastrofa atrodytų mūsų kasdienybėje? NASA jau seniai turi atsakymų planą, bet ar jis būtų pakankamas?

Kiek reali grėsmė?

Nors susidūrimo tikimybė bet kuriais konkrečiais metais yra maža, tai nėra „nulinė“ rizika. NASA nuolat stebi tūkstančius asteroidų, iš kurių keli šimtai klasifikuojami kaip potencialiai pavojingi, o tai reiškia, kad jų orbitos artėja prie Žemės ir jų dydis pakankamas sukelti didelius padarinius. Net ir kelių šimtų metrų skersmens asteroidas galėtų sunaikinti visą miestą ar net visą regioną.

Pavyzdžiui, 2013 metais virš Čeliabinsko (Rusija) sprogo vos 20 metrų skersmens meteoroidas. Nors jis neatsitrenkė į Žemę, o sprogo atmosferoje, smūgio banga buvo tokia stipri, kad išdaužė tūkstančius langų ir sužeidė apie 1500 žmonių. Tai perspėjimas, kad net mažesni objektai gali sukelti realią žalą.

Didesni asteroidai, pavyzdžiui, vieno kilometro skersmens, jau galėtų sukelti klimato pokyčius, panašius į branduolinę žiemą. Tokie smūgiai įvyksta vidutiniškai kartą per kelis šimtus tūkstančių metų, tačiau istoriniai geologiniai įrašai rodo, kad Žemė nėra išimtis kosminėje loterijoje.

Kas nutiktų smūgio metu?

Poveikis priklausytų nuo kelių pagrindinių veiksnių: asteroido dydžio, greičio, sudėties ir smūgio vietos. Jei asteroidas smogtų į sausumą, susidarytų milžiniškas krateris, būtų sugriauti miestai, o milijonai tonų dulkių ir pelenų pakiltų į atmosferą.

Tai sumažintų saulės šviesos patekimą į Žemę, lemtų staigų klimato atvėsimą, pasėlių žūtį ir grandininius padarinius visame pasaulyje.

Jei smūgis įvyktų vandenyne, kaip tikėtina, nes didesnė dalis planetos padengta vandeniu, iškiltų milžiniškos cunamio bangos. Jos galėtų pasiekti pakrantes už tūkstančių kilometrų ir sunaikinti miestus, uostus bei infrastruktūrą. 

Net jei pats smūgis nesunaikintų gyvybės, pasekmės – badmetis, masinė migracija, ekonominis žlugimas – būtų katastrofiškos.

Mokslininkai prognozuoja, kad stipriausias efektas būtų ne tiesiogiai nuo smūgio, o nuo to, ką jis paleistų: suodžiai, dulkės, cheminiai junginiai, kurie ilgą laiką pakeistų atmosferos sudėtį. Mažėjantis ozono sluoksnis, rūgštūs lietūs ir saulės spindulių trūkumas galėtų išbalansuoti ekosistemas metų metais.

Ar žmonija pasiruošusi?

NASA ir kitos organizacijos kuria strategijas, kaip nukreipti pavojingus asteroidus dar prieš jų susidūrimą su Žeme. 2022 m. NASA įvykdė misiją DART (Double Asteroid Redirection Test), kurios metu tyčia nukreipė zondą į mažą asteroidą „Dimorphos“. 

Smūgis pakeitė asteroido orbitą – tai pirmasis kartas, kai žmonija sąmoningai pakeitė kosminio objekto trajektoriją.

Šis eksperimentas įrodė, kad technologijos leidžia veikti prevenciškai, tačiau tam reikia laiko – ne valandų, o metų ar net dešimtmečių. Jei asteroidas būtų aptiktas likus vos kelioms dienoms ar savaitėms iki susidūrimo, jokia technologija nespėtų jo sustabdyti.

Todėl didžiausias dėmesys dabar skiriamas ankstyvam aptikimui. Be to, tarptautinis bendradarbiavimas tokiose situacijose būtų būtinas, viena valstybė negalėtų viena suvaldyti tokio masto krizės. Tam kuriami bendri informaciniai centrai, simuliacijos ir katastrofų valdymo planai.

Grėsmė, kurios negalima ignoruoti

Asteroidų smūgiai yra tikrai ne kasdieniai įvykiai, tačiau jie neišvengiami per pakankamai ilgą laiko skalę. Tiek mokslininkų įžvalgos, tiek istoriniai įvykiai rodo, kad kosminės katastrofos yra realios – jų išvengti galima tik nuolat stebint dangų, investuojant į gynybos technologijas ir ruošiantis bendram veiksmui.

Kol ši grėsmė nepasiekė mūsų kiemo, ji gali atrodyti tolima. Tačiau būtent tai ir yra pavojingiausia – kai tikime, kad kažkas neįvyks, rizikuojame būti nepasiruošę. NASA žino tai labai gerai, todėl jų perspėjimas – ne panikos sėja, o kvietimas išmintingai žvelgti į mūsų vietą Visatoje.