Galvojate, kad Lietuvoje labai brangu? Brangiausia šalis Europoje šokiruoja kainomis ir tai dar ne viskas

Maisto kainos Europoje: nuo pigiausių iki brangiausių šalių

Pagal Eurostat pateiktą maisto kainų lygio indeksą, 2024 metais pigiausią maistą galima rasti Šiaurės Makedonijoje. Ši šalis užfiksavo 27% mažesnį maisto krepšelio kainos lygį nei vidutinė Europos Sąjunga. Pavyzdžiui, maisto krepšelis, kurio vertė vidutiniškai siekia 100 eurų ES, Šiaurės Makedonijoje kainuoja tik 73 eurus.

Tuo tarpu Šveicarija pasirodė kaip pati brangiausia šalis – jos maisto krepšelis kainuoja 161,1 euro, t.y. 61,1% daugiau nei vidutinė ES kaina. Šveicarija, nors ir nėra Europos ekonominės erdvės (EEE) narė, pasikliauja dvišaliais susitarimais su ES, todėl jos ekonominės sąlygos ir maisto kainos labai skiriasi nuo kitų Europos šalių.

Kaip Europos šalys skiriasi pagal maisto kainas?

Vidutinės maisto kainos ES šalyse, kaip ir tikėtasi, gerokai skiriasi. Remiantis 2024 metų Eurostat duomenimis, Rumunija turi žemiausias maisto kainas ES, su vidutinėmis išlaidomis siekiančiomis apie 74,6 euro už maisto krepšelį. Tai net 25,4% pigiau nei vidutinė Europos Sąjunga. Priešingai, Liuksemburgas atsiduria aukščiausioje vietoje su 125,7 euro maisto krepšelio kaina, 25,7% brangiau nei ES vidurkis.

Tarp EFTA šalių, įskaitant Islandiją ir Norvegiją, maisto kainos taip pat stipriai viršija ES vidurkį. Islandijoje maisto krepšelis kainuoja 146,3 euro, o Norvegijoje – 130,6 euro. Tai rodo, kad nors šios šalys nėra ES narės, jų maisto kainos gali būti panašios į tų šalių, kurios yra labai integruotos į ES ekonominę rinką.

Kaip tai veikia šeimų biudžetus?

Ilaria Benedetti, Tuscia universiteto docentė, pabrėžia, kad struktūriniai veiksniai, tokie kaip gamybos kaštai, tiekimo grandinės integracija ir pasauliniai šokai, turi didelę įtaką maisto kainų skirtumams. Be to, mažesnės ir labiau atviros ekonomikos, kurios dažnai turi valiutas, labiau linkusias į svyravimus, jautriau reaguoja į kylančius energijos ir žemės ūkio įvesties kaštus.

„Šių kainų skirtumai svarbūs, nes jų poveikis priklauso nuo to, kiek namų ūkių turi skirti lėšų maistui“, – teigia Benedetti. Aukštesnio pajamų lygio šalyse maisto išlaidos paprastai sudaro mažiau nei 12%, tuo tarpu kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse maistas sudaro daugiau nei 20% šeimos biudžeto. Tai reiškia, kad net ir maži kainų padidėjimai gali turėti didelį poveikį žemesnio pajamų lygio šeimoms.

Darbo užmokesčio ir mokesčių įtaka

Svarbi priežastis, kodėl kai kurios šalys turi didesnes maisto kainas, yra darbo užmokesčio ir mokesčių skirtumai. Šalyse su aukštesniais vidutiniais atlyginimais, tokiuose kaip Danija ir Šveicarija, maisto kainos dažnai būna didesnės dėl aukštesnių darbo kaštų žemės ūkyje, perdirbime ir mažmeninės prekybos sektoriuje. Be to, mokesčių politika taip pat atlieka svarbų vaidmenį – pavyzdžiui, kai kuriose šalyse, kaip Airija, maistui taikomas mažesnis arba net nulinis PVM, o kitose, kaip Danija, maistas apmokestinamas pagal standartinę PVM normą.

„Skirtumai vartotojų pageidavimuose taip pat gali turėti įtakos maisto kainoms“, – teigia Alan Matthews, Dublino Trinity koledžo profesorius. Pavyzdžiui, Šiaurės ir Vakarų Europos šalyse vartotojai gali pasirinkti daugiau ekologiškų ar brangesnių prekių, todėl šios šalys turi aukštesnes maisto kainas nei kitos.

Maisto saugumo klausimas

Benedetti ir kiti ekspertai pabrėžia, kad šie maisto kainų skirtumai turi tiesioginį poveikį maisto saugumui, ypač atsižvelgiant į disponuojamas pajamas. „Aukštas maisto kainų lygis nėra problema tik turtingoms šalims. Žemesnio pajamų lygio namų ūkiams Rytų ir Vidurio Europoje kyla didesnė našta, net jei nominalios maisto kainos yra mažesnės“, – teigia Benedetti.

Tai susiję su tuo, kad Eurostat kainų lygio indekse nesama įvertinta, kiek uždirba žmonės, todėl nors maistas gali būti pigesnis kai kuriose šalyse, mažesnės pajamos reiškia, kad net ir pigesnis maistas gali būti nepasiekiamas.

Ką tai reiškia Europai?

Maisto kainų skirtumai Europoje rodo, kad šis klausimas nėra tik ekonominis, bet ir socialinis. Žmonės, gyvenantys šalyse su didesnėmis maisto kainomis ir mažesnėmis pajamomis, gali patirti rimtų iššūkių susitvarkydami su kasdienėmis išlaidomis. Tuo tarpu šalyse, kur maisto kainos yra mažesnės, gyventojai gali patirti mažesnę finansinę naštą, tačiau tai ne visada reiškia, kad jų gyvenimo kokybė yra aukštesnė.

Ateityje šie skirtumai gali tapti dar labiau pastebimi, ypač jei maisto kainos ir toliau augs. Europa turi rasti būdų, kaip užtikrinti, kad maisto prieinamumas ir saugumas būtų užtikrintas visiems, nepaisant ekonominių skirtumų.