Prisijunkite
Vasaros kelionė automobiliu kadaise turėjo savo neišvengiamą bruožą – po kelių dešimčių kilometrų priekinis stiklas būdavo nusėtas vabzdžių žymėmis. Tai buvo toks įprastas reiškinys, kad niekas apie tai net negalvojo. Tačiau šiandien, po trijų dešimtmečių, situacija pasikeitė iš esmės. Nors keliai tie patys ir vasaros tokios pat karštos, automobilio stiklas lieka beveik visiškai švarus. Tai nėra nostalgiška smulkmena – tai tylus, bet dramatiškas ženklas, kad pasaulis praranda vieną svarbiausių savo gyvybės atramų.
Šis reiškinys vadinamas „priekinio stiklo testu“, o mokslininkai jį laiko vienu paprasčiausių rodiklių, atskleidžiančių vis labiau ryškėjantį pavojų: sparčiai mažėja vabzdžių populiacijos. Ir nors daugeliui žmonių vabzdžiai kelia diskomfortą, jų nykimas gali sukelti katastrofiškas pasekmes pasaulio maisto sistemoms, ekosistemoms ir klimatui.
Vabzdžių skaičius ir rūšių įvairovė mažėja beveik visur, kur tik mokslininkai vykdo stebėjimus. Pastarųjų dešimtmečių tyrimai atskleidžia stulbinančius mastus, dėl kurių specialistai šią tendenciją praminė „vabzdžių apokalipse“.
Moksliniai duomenys šiurpinantys: pasaulinė bičių rūšių įvairovė sumažėjo 25 % palyginti su laikotarpiu prieš 1995 m. 2025 m. atliktas platus tyrimas parodė, kad per pastaruosius 20 metų drugelių gausa JAV sumažėjo 22 %. O Vokietijoje viename miškingame regione nustatytas net 76 % skraidančių vabzdžių sumažėjimas per 27 metų laikotarpį. Tai nėra lokalūs sutrikimai ar atsitiktinumas – tai globali tendencija, apimanti tiek žemumas, tiek miškus, tiek miestuose likusias žalias erdves.
Xerces draugijos vadovas Scott Black šią situaciją apibūdina paprastai ir tiksliai: „Tai keliantis rimtą nerimą reiškinys.“ Nes vabzdžiai nėra vien nemalonūs skrajūnai. Jie – tylūs darbo milžinai, ant kurių pečių laikosi didžioji dalis pasaulio biologinės įvairovės.
Mokslininkai gana tiksliai žino, kas slypi už šios tiksinčios ekologinės bombos. Pirmasis ir didžiausias faktorius – klimato kaita. Šylantis klimatas išbalansuoja vabzdžių ir augalų gyvavimo ciklus. Daugelis vabzdžių yra priklausomi nuo konkrečių augalų rūšių, kurios anksčiau žydėdavo tuo metu, kai išsirisdavo lervos. Dabar augalai pražysta vis anksčiau, o tai reiškia, kad vabzdžiai dažnai „pavėluoja prie stalo“. Lervos išsirita, bet maisto neberanda.
Prie šio chaoso prisideda ekstremalūs klimato reiškiniai: rekordinės karščio bangos naikina vabzdžių kolonijas, menkesnis sniego sluoksnis sutrikdo rūšių peržiemojimą, tropinės audros ir megasausros tiesiogine prasme nuplauna arba išdegina jų buveines. Kartu švelnesnės žiemos sudaro puikias sąlygas kelioms itin agresyvioms kenkėjų rūšims plisti, o jos ima konkuruoti su jautresniais, ekologinei pusiausvyrai būtinais vabzdžiais.
Galiausiai, didelė problema išlieka pesticidai ir intensyvus žemės ūkis, kurie naikina tiek vabzdžių maisto šaltinius, tiek saugias vietas veistis. Monokultūros tarsi dykumos, kuriose išlikti gali tik pačios atspariausios, bet dažniausiai – ne svarbiausios ekosistemoms – rūšys.
Vabzdžiai yra nepakeičiami. Jie ne tik palaiko ekologinę pusiausvyrą, bet ir atlieka funkcijas, kurios žmogaus civilizacijai yra gyvybiškai būtinos. Apie 75 % pasaulio maistinių kultūrų priklauso nuo vabzdžių apdulkinimo. Be jų mūsų kasdieniai produktai – nuo obuolių iki pomidorų, nuo kavos iki avokadų – taptų retenybe arba išnyktų iš lentynų.
Be to, vabzdžiai yra tarpinė maisto grandinės dalis, be kurios skilimas žemyn sukeltų griūtį visai ekosistemai. Paukščiai, šikšnosparniai, ropliai ir žuvys priklauso nuo jų kaip pagrindinio mitybos šaltinio. Išnykus vabzdžiams, žlugtų ištisos rūšių populiacijos.
Kitaip tariant, vabzdžių nykimas – tai ne gamtosaugos entuziastų nerimas. Tai globalus iššūkis žmonijos stabilumui ir maisto saugumui.
Nepaisant grėsmingo paveikslo, mokslininkai nepasiduoda. Tiriami būdai, kaip sulėtinti ar net atkurti vabzdžių populiacijas, o pagrindinis šių veiksmų principas – bendradarbiavimas. Siekiama jungti vietines iniciatyvas, valstybines programas ir tarptautines pastangas.
Vienas svarbiausių žingsnių – naujų apdulkintojų buveinių kūrimas. Tai reiškia laukų pakraščius paversti žydinčiomis pievomis, išsaugoti senas pievas, sodinti vietines gėles ir krūmus, kurie suteikia maisto šaltinį nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Kita itin svarbi kryptis – pesticidų naudojimo mažinimas ir tvaresni žemės ūkio metodai. Tai apima integruotą kenkėjų kontrolę, dirvožemio atkūrimą ir mišrių kultūrų auginimą.
Galiausiai, vietinės bendruomenės ir nacionalinės institucijos turi dirbti išvien – mokslininkai aiškiai pabrėžia, kad vabzdžių apsaugai neužtenka vieno miesto ar vieno regiono pastangų. Reikalingas sisteminis požiūris.
Vabzdžių apokalipsė nėra teorinis pavojus. Ji prasidėjo jau prieš kelis dešimtmečius ir kasmet vis spartėja. Tačiau tai nereiškia, kad kelias atgal užvertas. Kaip ir daugelis ekologinių krizių, ši yra suvaldomas iššūkis – jeigu veikti pradedame dabar.
Nuo gėlių pasodinimo balkone iki didelio masto žemės ūkio reformų – kiekvienas žingsnis svarbus. Kiekviena išsaugota bičių šeima, kiekviena sugrąžinta pieva ir kiekviena sumažinta pesticidų dozė yra plyta, iš kurios galima statyti naują, tvaresnę ateitį.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.