Keistas kaulas vandenyje atvedė į vieną įspūdingiausių atradimų banginių istorijoje, nustebo net ir mokslininkai

Šio neįprasto radinio istorija prasidėjo beveik prieš ketvirtį amžiaus, kai Australijos paauglys Staumas Hunderis, banglente plaukiojęs Jan Juc vietovės pakrantėje Viktorijos valstijoje, pastebėjo iš akmens kyšantį neįprastą objektą. Jis pasirodė esąs kaulas. Suradęs tėvą, vaikinas kartu su juo iškėlė radinį iš vandens ir pranešė atsakingoms tarnyboms. 

Skulptūrinės formos akmenyje slypėjo gerai išsilaikiusi fosilija, kuri buvo perduota Monasho universitetui Melburne. Po ilgo tyrimo paaiškėjo, kad tai visiškai nauja banginio rūšis, pavadinta Janjucetus dullardi, tai pavadinime įamžinta radimo vieta ir mokslininko Rosso Dullardo pavardė.

Išlikę radinio fragmentai pasirodė esą itin vertingi, tai paleontologai aptiko visą kaukolę, žandikaulį, slankstelius, šonkaulius, mentis ir stipinkaulį. Tai vienas įspūdingiausių kada nors Australijoje rastų banginių iškasenų pavyzdžių. Vėlesnės paieškos toje vietoje leido surasti ir daugiau to paties gyvūno kūno dalių.

Remiantis „Museums Victoria“ ir „Zoological Journal of the Linnean Society“ duomenimis, Janjucetus priklauso banginių šeimai Mammalodontidae, kurios atstovai žinomi tik pietryčių Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Šiai grupei priskiriamos kelios retos dantytųjų banginių rūšys. Manoma, kad Janjucetus gyveno prieš 26 milijonus metų, tuo laikotarpiu, kai formavosi dabartinės banginių grupės, tai dantytieji ir ūsieji.

Šis gyvūnas buvo trijų-keturių metrų ilgio, turėjo aštrius, peilius primenančius dantis, galinčius lengvai sugriebti grobį. Tačiau kartu jo žandikaulis buvo platus ir trikampis, viršutinė žandikaulio dalis sudarė apie tris ketvirtadalius galvos ilgio, o apatinio žandikaulio pusės buvo suaugusios. Tai būdinga dantytiesiems banginiams, tačiau neįprastai plati burna leidžia manyti, kad ši rūšis galėjo būti vienas iš ūsinių banginių protėvių.

Įdomu tai, kad dantys persidengdavo, panašiai kaip šiandien gyvenančios krabų ėdrios ruonės, kurios tokiu būdu filtruoja smulkų maistą, pavyzdžiui, krilį. Galimas dalykas, kad Janjucetus taip pat galėjo filtruoti smulkius vandenyje esančius organizmus, o vėliau juos susmulkinti aštriais dantų kraštais. Tokia savybių kombinacija rodo, kad šis gyvūnas galėjo užimti tarpinę vietą tarp dantytųjų ir ūsinių banginių.

Kompiuterinė mikrotomografija atskleidė ir kitas įdomias ypatybes, tai gyvūnas turėjo jautrią klausos sistemą ir galėjo naudoti echolokaciją, kaip tai daro dabartiniai banginiai ir delfinai. Didelės akiduobės rodo, kad jis pasikliovė ir gera rega.

Janjucetus yra išskirtinis evoliucijos pavyzdys, kuriame susipina įvairių banginių grupių bruožai. Jo atradimas suteikia naujų žinių apie tai, kaip šie jūrų žinduoliai prisitaikė prie gyvenimo vandenyje nuo savo sausumos protėvių, kurie į jūras įplaukė prieš 50-48 milijonus metų. Kaip teigia Erichas Fitzgeraldas, „Museums Victoria“ stuburinių paleontologijos skyriaus kuratorius, Australijos vandenys kadaise buvo vienų unikaliausių banginių istorijoje lopšys, o jų istorija dar tik pradedama atskleisti.