Kosminės lenktynės su ozonu: kosmosas daro įspūdį daugeliui, bet ar ne per brangiai tai kainuoja?

Iki pastarųjų metų raketų startai buvo reti ir neatrodė keliantys grėsmę aplinkai. Tačiau pastaruoju metu jų skaičius išaugo neįtikėtinu tempu. 2019 metais į orbitą buvo paleistos 97 raketos, o 2024 metais šis skaičius jau pasiekė 258. 

Jei augimo tempas nesikeis, iki dešimtmečio pabaigos jų gali būti daugiau nei du tūkstančiai per metus. Šveicarijos mokslininkai įspėja, kad šis augimas gali stabdyti ozono sluoksnio atsinaujinimą dešimtmečiais.

Kaip raketos veikia atmosferą

Raketos startas yra ne tik įspūdingas reginys, bet ir didžiulis kiekis emisijų, kurios patenka į viduriniąją atmosferos dalį. Būtent čia yra ozono sluoksnis, saugantis gyvybę Žemėje nuo pavojingų ultravioletinių spindulių. Tyrimo autorius Sandro Vattioni paaiškina, kad raketų ir degančių kosminių šiukšlių išmetamos medžiagos gali atmosferoje išlikti net šimtą kartų ilgiau nei tarša nuo žemės paviršiaus.

Pavojingiausi šių emisijų komponentai yra chloras ir suodžiai. Chloras, ypač iš kietojo kuro variklių, skatina ozono molekulių irimą. Suodžiai savo ruožtu šildo stratosferą, o tai dar labiau spartina ozono naikinimo reakcijas. Nors saugiausi laikomi varikliai, naudojantys skystą deguonį ir vandenilį, jie sudaro vos šešis procentus visų startų dėl didelių sąnaudų ir sudėtingo techninio aptarnavimo.

Grįžtantys palydovai kelia papildomų grėsmių

Dar mažiau ištirta problema yra palydovų sudegimas grįžtant į atmosferą. Šis procesas taip pat skleidžia teršalus, tarp kurių yra azoto oksidai ir metalų dalelės. Nors dabartiniame tyrime buvo analizuojamos tik startų metu išmetamos medžiagos, mokslininkai pažymi, kad augant palydovų skaičiui, jų grįžimas į atmosferą gali tapti dar reikšmingesniu veiksniu ozono sluoksnio nykimui.

Modeliavimo rezultatai rodo, kad jei 2030 metais startų skaičius pasieks daugiau nei du tūkstančius per metus, pasaulinis ozono sluoksnis suplonės vidutiniškai 0,3 procento, o virš Antarktidos sezoninis plonėjimas gali siekti net 4 procentus. Palyginimui, šiuo metu ozono sluoksnis vis dar yra maždaug 2 procentais plonesnis nei iki pramonės revoliucijos. Jo visiškas atsigavimas prognozuojamas tik apie 2066 metus, tačiau raketų emisijos gali šį procesą atitolinti.

Būtini tarptautiniai sprendimai

Vienas iš didžiausių iššūkių, tai, kad raketų emisijos šiuo metu nėra reguliuojamos jokiais tarptautiniais susitarimais. Nors tai nereiškia, kad reikėtų atsisakyti kosminių technologijų, būtina skubiai imtis veiksmų. Tyrėjai pabrėžia, jog įmanoma plėtoti raketų technologijas, kurios mažiau kenktų atmosferai.

Tam reikalingas nuolatinis emisijų stebėjimas, kenksmingų medžiagų mažinimas, alternatyvių technologijų skatinimas ir tarptautinis bendradarbiavimas. Istorinis pavyzdys, Monrealio protokolas, kuris uždraudęs freonus sustabdė ozono sluoksnio nykimą. Tai rodo, kad veikdami kartu galime išsaugoti planetos pusiausvyrą net ir technologinės pažangos sąlygomis.