Meno diena: ar jis tikrai gali išgelbėti pasaulį, ar bent jau padėti mums tapti žmogiškesniais?

Šiandien, kai viskas keičiasi taip greitai, kai konfliktai, klimato krizės ir skaitmeninis chaosas persipina su kasdienybe, menas tampa ne priedu, o būtinybe. Ne tik tam, kad būtų gražu. Bet tam, kad išliktume žmonės, kad išgirstume kitą, kad išreikštume tai, kam žodžių kartais neužtenka.

Menas visada buvo žmogaus išraiška. Nuo seniausių laikų, kai pirmieji žmonės piešė ant urvų sienų, jis buvo būdas pasakyti: aš esu, aš matau, aš jaučiu. Tie piešiniai su rankų atspaudais, gyvūnų siluetais – tai nebuvo tik dekoras. Tai buvo žini apie pasaulį, apie medžioklę, apie dvasią. Ir šiandien tą žinią vis dar perduodame, tik dabar jau su dažais, kameromis, ekranų pikseliais ir net NFT failais.

Laikai pasikeitė, bet meno esmė liko ta pati – kalbėti. Tik šiandien menas ne tik atspindi pasaulį, bet dažnai ir reaguoja į jį. Protestuoja, gina, klausinėja. Menininkai tampa balsu tų, kurių niekas nenori girdėti. Jie tapo socialinių pokyčių įrankiais. Nuo grafičių Brazilijos favelose iki performansų Europos aikštėse – menas kalba garsiai, kai kiti tyli.

Per pastaruosius dešimtmečius menas aktyviai dalyvauja visuomenės procesuose. Kai kada jis tampa ginklu. Sirijos sukilimo metu sienų piešiniai pasakojo tai, ko žiniasklaida negalėjo parodyti. Ukrainoje, karo fone, atsirado tūkstančiai meninių iniciatyvų – nuo vaikų piešinių iki performansų griuvėsiuose. Tai ne tik estetika, tai yra pasipriešinimas, gyvybės ženklas.

Menas taip pat padeda gydyti ir ne tik simboliškai, o visai praktiškai. Dailės terapija naudojama traumų gydymui, psichinės sveikatos stiprinimui. Muzika mažina nerimą, padeda vaikams su autizmo spektro sutrikimais, o literatūra gali būti savotiškas emocinis veidrodis.

O kur dar tai, ką daro menas kasdien: kai paveikslas sustabdo mintį, kai daina kalba apie tave, kai filmas priverčia susimąstyti apie pasirinkimus. Menas yra visur – nuo teatro scenos iki tatuiruotės ant rankos. Ir visa tai yra ryšio kūrimas tarp žmogaus ir pasaulio, tarp manęs ir tavęs.

Lietuvoje meno vaidmuo taip pat reikšmingas. Čiurlionis sukūrė ne tik paveikslus, bet ir atmosferą, kuri iki šiol skamba. Šiuolaikiniai menininkai kuria instaliacijas, kurios kelia klausimus. O kai kurie iš jų kuria tyliai, bet būtent jų darbai kalba tada, kai pritrūksta kalbos.

Ir tada kyla tas amžinas klausimas – ar menas išgelbės pasaulį? Gal ir netiesiogiai, nes jis nesustabdo kulkų, negali išvalyti vandenynų ar numalšinti bado. Bet jis gali pakeisti žmogų. O pakeistas žmogus – jau kitas pasaulis. Ir tai nėra banalu, tai yra esmė.

Šiandien, minint Pasaulinę meno dieną, verta ne tik paspausti „like“ po paveikslu. Verta atsisėsti ir paklausti savęs – ką man reiškia menas? Kada paskutinį kartą jis man padėjo? Ką aš galiu per jį išsakyti?

Nes menas tai ne galerijų sienos ar elitinių ratų diskusijos. Tai yra piešinys vaiko rankose, eilėraštis užrašytas ant servetėlės, šokis be muzikos, garsas, kuris kažką atveria. Ir kol visa tai gyva – viltis, kad pasaulis nepavirs į mechanišką, nejautrų triukšmą – dar yra.