Vengrija prieš faktus: ar Orbanas apsimetinėja, kad Rusijos nafta yra būtinybė, o ne priklausomybė?

Anot jų, geografinė padėtis nepalieka jokios alternatyvos. Tačiau naujos JAV ir ES sankcijos, nukreiptos prieš Rusijos energetikos gigantus, verčia persvarstyti šį įsitikinimą. Ir vis mažiau kas tiki, kad tai – tikra būtinybė, o ne politinis pasirinkimas. Tiek Vengrija, tiek Slovakija turi alternatyvų.

Galimybės yra nuo suskystintų gamtinių dujų terminalų ir tarpusavio jungčių iki modernizuojamų naftos perdirbimo gamyklų. Tad klausimas paprastas: kuri iš šių šalių iš tikrųjų žengs žingsnį tolyn – pragmatiška Slovakija ar ideologiniais argumentais besivadovaujanti Vengrija?

Žaidimas baigtas – mitas nebeišsilaiko

Abiejų šalių energetikos priklausomybė nuo Rusijos buvo išimtis Europos Sąjungoje. Šiuo metu Vengrija ir Slovakija kartu kasmet importuoja apie 8-9 mln. tonų rusiškos naftos per „Druzhba“ vamzdyną. Be to, šalių valstybinės energetikos įmonės – vengrų „MVM“ ir slovakų „SPP“ – vis dar turi ilgalaikes sutartis su „Gazprom“, galiojančias iki 2030 metų.

Šie argumentai buvo naudojami vilkinant ES sankcijas – 2022 metais abi šalys išsiderėjo išimtis naftos embargui, o 2023 metais užlaikė planą dėl dujų atsisakymo, kol nebuvo numatyti pereinamojo laikotarpio punktai. Vengrijos lyderis šį kelią vadino nacionaliniu suverenitetu, o Fico aiškino tai ekonominiu realizmu.

Tarptautinis spaudimas auga – JAV reikalauja aiškios krypties

Tačiau kantrybė baigiasi. Jungtinės Valstijos įvedė sankcijas „Lukoil“ ir „Rosneft“, o Europos Komisija paankstino terminą visiškam rusiškų dujų atsisakymui – nuo 2028 iki 2027 metų. NATO ambasadorius JAV Mattas Whitakeris pareiškė tiesiai: „Tikimės, kad Vengrija, Slovakija ir Turkija parengs aiškų pasitraukimo planą iš Rusijos energetikos priklausomybės.“

Dauguma tarptautinių sandorių vyksta doleriais, tad net netiesiogiai su Rusija dirbančios įmonės rizikuoja patekti po antrinėmis sankcijomis. Tai reiškia – importuoti rusišką naftą tampa finansiškai pavojinga.

Slovakija tyliai keičia kryptį

Skirtingai nei Vengrija, Slovakija pradėjo veikti tyliai, bet kryptingai. Šalis dabar yra prijungta prie visų kaimynių – dujos teka iš Austrijos, Lenkijos, Čekijos, net Ukrainos. Dalis suskystintų dujų pasiekia per Klaipėdos terminalą, kuris dabar dengia beveik 30 proc. šalies poreikio.

Pagrindinė naftos perdirbimo įmonė „Slovnaft“ jau 2024 metais perdirbo 662 tūkst. tonų nerusiškos naftos, o pati įmonė pranešė, kad vertina naujų sankcijų poveikį. Politinė laikysena taip pat atsargesnė – Fico ir užsienio reikalų ministras Jurajus Blanaras akcentuoja, kad diversifikacijai reikia laiko, tačiau procesas jau vyksta.

Vengrijos kelias – ideologija virš logikos

Tuo tarpu Vengrija laikosi kur kas kategoriškesnio kurso. „Mes ieškome būdų, kaip apeiti šias sankcijas“, – atvirai kalba Orbanas. Užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto pažadėjo naudoti visas politines ir teisines priemones, kad sustabdytų naujus ES energetikos ribojimus.

Orbanui rusiškas kuras tapo politinio naratyvo dalimi – pigios dujos ir nafta reiškia ne tik ekonominę naudą, bet ir nepriklausomybę nuo Briuselio. Šis įvaizdis šalies viduje stiprinamas jau ne vienerius metus – atsisakymas tiekti ginklus Ukrainai, pasipriešinimas sankcijoms ir „taikos“ retorika tapo neatsiejama Vengrijos vidaus politikos dalimi.

Realūs skaičiai kalba kitaip

Tačiau faktai kalba kitaip. Anot buvusio „MOL Group“ vadovo Laszlo Mikloso, Adrijos naftotiekis iš Kroatijos gali pristatyti iki 14 mln. tonų naftos per metus – daugiau nei pakanka visam Rusijos naftos kiekiui pakeisti. Gamyklų pertvarkymas užtruktų nuo dvejų iki ketverių metų, kainuotų apie 516 mln. eurų. 

Pasak jo, kiekviena gamykla gali perdirbti skirtingą naftą, jei tik to nori. Net Vengrijos Nacionaliniame energetikos ir klimato plane pripažįstama – priklausomybė nuo Rusijos kelia riziką.

Orbanas susiduria su Trumpo paradoksu

Viktoras Orbanas ilgą laiką demonstravo artimą ryšį su Donaldu Trumpu – juos sieja skepticizmas Briuselio atžvilgiu, migrantų klausimai ir kritika vadinamiesiems amžiniems karams. Tačiau naujos Trumpo sankcijos Rusijos energetikos milžinams tapo nemaloniu priminimu, kad net artimiausi partneriai gali nustatyti ribas.

Jei Vengrija turės pradėti planuoti pasitraukimą iš priklausomybės nuo Rusijos naftos, tai smogs pačiai Orbano pasakojimo šerdžiai, kad suverenitetas gali būti grindžiamas pigiu rusišku kuru ir sąjungininkų apsauga iš Vakarų.

2026 metų pavasarį vyksiantys rinkimai reikalaus atsakymų. Ir jei net Trumpo JAV rodo raudoną kortelę, Orbanui teks pasirinkti – ar laikytis senos legendos, ar pripažinti, kad ši priklausomybė niekada nebuvo būtinybė. Tik politinis sprendimas.