Prisijunkite
Kiekvienas tėvas sako – aš myliu savo vaiką. Bet meilė nebūtinai reiškia supratimą. Šiandienos paaugliai gyvena pasaulyje, kuris neturi nieko bendro su tuo, ką patyrėme mes. Ir kai bandome jiems padėti,deja, neretai tik dar labiau nutolstam.
„Paauglystė“ nėra tik istorija apie maištingą jaunimą. Tai serialas, kuris tarsi šaltas vanduo veidui primena: paaugliai gyvena emocijų lauke, kuriame dažnas suaugęs net nesugebėtų išbūti nė valandos. Jie patiria spaudimą, kurio anksčiau net nebuvo: socialiniai tinklai, nuolatinis lyginimas, nerimas dėl tapatybės, ateities.
Daugeliui tėvų šis serialas tapo ne tik kultūriniu reiškiniu, bet ir iššūkiu. Po kiekvienos serijos norisi ne moralizuoti ar aiškinti, o paklausti: ar tikrai pažįstu savo vaiką? Ar sugebu jo klausyti, o ne tik išgirsti triukšmą? Ir ar dar liko erdvės pokalbiui?
Ne apie paauglius – o apie mūsų nesugebėjimą su jais būti
„Paauglystė“ neidealizuoja nieko, o veikėjai ne visada geri: jie meluoja, bėga iš namų, įsižeidžia be priežasties, atsako į klausimą durų uždarymu. Ir tai yra tikra. Tai gyvenimas, kurį išgyvena ne vienas paauglys šiandien, bet daugelis tėvų to nebenori pripažinti.
Seriale matome, kaip greitai nutyla ryšys tarp vaikų ir suaugusiųjų. Tarsi kažkurioje vietoje pradingsta žodžiai, o lieka tik priekaištai ir tylus nusivylimas. Kai kurie personažai taip ir neišdrįsta pasakyti, ką iš tiesų skauda. O kiti – pasako, bet niekas nesiklauso.
Serialas kalba ne apie tai, kaip sunku auginti vaiką. Jis kalba apie tai, kaip sunku būti vaiku. Kai tave visą laiką stebi, vertina, tau pasako, kaip turi jaustis, kaip elgtis, ką pasirinkti. O kai bandai pasipriešinti – tampi sunkus. Ir viskas, tavo balsas praranda teisę būti išgirstas.
Tėvai – geri žmonės, bet ne visada geri klausytojai
Viena stipriausia siužeto linijų – tai tėvų noras būti geriems. Jie rūpinasi, dirba, stengiasi. Bet nepastebi, kaip jų rūpestis virsta kontrole, jų pagalba paprasčiausiu spaudimu. Serialas subtiliai parodo, kad net ir mylintys tėvai gali padaryti vaikui labai skaudžiai, net to nesuprasdami.
Kaip dažnai sakome: aš viską dariau dėl tavęs. Bet paaugliui tai nieko nereiškia, jei jis nesijaučia išklausytas. Serialo kūrėjai itin jautriai vaizduoja šią emocinę atskirtį. Ir nors situacijos kartais absurdiškos, jos vis tiek jaučiamos labai asmeniškai.
Tėvystė šiais laikais susiduria su naujais iššūkiais: informacinis triukšmas, ekranai, nuolatinė skuba, baimė suklysti. Tarp viso to labai lengva pamesti ryšį su savo paaugliu. Ir „Paauglystė“ kviečia sustoti. Ne viską suprasti, bet bent jau pabūti šalia, kai reikia.
Tylusis emocijų chaosas
Seriale dažnai nėra sprendimų. Tik klausimai. Ir tai yra jo stiprybė. Kaip elgtis, kai tavo vaikas nebepasitiki tavimi? Ką daryti, kai nebežinai, kur jis eina ar su kuo bendrauja? O svarbiausia, kaip nenustoti būti tėvu, kai tavo vaikas tampa beveik svetimas?
Paauglystė yra laikotarpis, kai kūnas veržiasi į priekį, o siela dar ne viską suspėja išgyventi. Kai širdis nori meilės, bet galva dar nemoka pasitikėti. Kai atrodo, kad niekas tavęs nesupranta. Ir net tada, kai tave supranta – tu pats nebenori būti suprastas.
Šiame seriale emocijos – ne fonas, o pagrindinis veikėjas. Skausmas, gėda, pavydas, nerimas, kaltė. Jie vaikšto kartu su personažais, slypi jų akyse, judesiuose. Ir per tai žiūrovas prisimena, kad kiekvienas paauglys yra daugiau nei jo pažymiai ar elgesys.
Kodėl tai reikia žiūrėti visai šeimai
Tai nėra lengvas serialas, bet jis reikalingas. Jį verta žiūrėti kartu, net jei su nerimu, net jei norisi išjungti po kelių scenų. Nes būtent šie momentai dažniausiai parodo, kiek dar liko neišsakytų dalykų mūsų namuose.
Kai kurie žiūrovai pasakojo, kad po serialo peržiūros su vaikais pirmą kartą pamatė, kaip jų paaugliai reaguoja. Jie šypsojosi, išjungė telefoną, kartais net susigraudino. Ir tai jau reiškia, kad kažkas jų viduje atsiliepė. Kad jiems šis serialas nėra pramoga, o atspindys.
O tėvams tai – proga pasimokyti tylos, kuri nėra abejingumas, o erdvė pokalbiui. Ir klausimo, kuris gali viską pakeisti: ar nori apie tai pasikalbėti? Nes ne viskas turi būti išspręsta. Bet viskas turi būti girdima.
Serialas, kuris liks su tavimi
„Paauglystė“ nėra sezoninis produktas. Tai kūrinys, kuris lieka, nes kai jį baigi žiūrėti, nekyla noras ieškoti naujo serialo. Kyla noras nueiti pas vaiką ir pasakyti: man rūpi. Gal net paprašyti atleidimo. Ar bent jau pažadėti: nuo šiandien stengsiuosi girdėti daugiau.
Tai serialas ne apie paauglius, tai serialas apie mus: suaugusius, kurie pamiršo, ką reiškia būti pažeidžiamu, būti klystančiu, būti jaunu. Ir tai yra svarbiausias priminimas, kurį galim gauti ne iš paskaitų ar seminarų, o iš meno.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti