Mokslininkai rado alternatyvą adatoms: naujas vakcinavimo metodas nustebino net skeptikus

Dauguma vakcinų suleidžiamos į raumenis ar poodį, todėl antikūnai susidaro visame kraujotakos tinkle. Tačiau tik nedidelė jų dalis pasiekia gleivinių paviršius, nosies, plaučių ar burnos gleivinę. Būtent per šias gleivines patenka dauguma ligų sukėlėjų, tokių kaip gripas ar COVID-19. 

Mokslininkai pažymi, kad suleidus vakciną per gleivinę, antikūnai susidaro ne tik kraujyje, bet ir pačiose gleivinėse, todėl tai sustiprina natūralų organizmo atsaką ir sudaro papildomą apsauginį barjerą infekcijoms.

Naujojo metodo pagrindas yra vadinamoji jungiamoji epitelio sritis. Tai plonas audinio sluoksnis, esantis giliai tarp danties ir dantenos. Kitaip nei kiti gleiviniai audiniai, ši zona neturi stiprių apsauginių barjerų, todėl leidžia imuninei sistemai greitai išskirti apsaugines ląsteles. Būtent čia ir slypi unikali galimybė saugiai ir efektyviai pateikti vakciną į organizmą.

Kaip buvo atliekamas eksperimentas?

Siekiant išbandyti šį metodą, mokslininkai užtepdavo vakcinos ant nevaškuoto tarpdančių siūlo ir su juo valydavo pelių dantis, kontaktuojant tiesiai su jungiamuoju epiteliu. Vėliau tyrėjai palygino gautą imuninį atsaką su rezultatais, kai ta pati vakcina buvo suleidžiama per nosies gleivinę arba laikoma po liežuviu, tai iki šiol laikytas pagrindiniu būdu vakcinuoti per burną.

Rezultatai parodė, kad vakcina, pateikta per jungiamąjį epitelį, sukėlė kur kas stipresnį antikūnų atsaką nei vakcina, laikyta po liežuviu. Šis metodas taip pat buvo toks pat veiksmingas kaip ir skiepijimas per nosį, tačiau be papildomų pavojų, tokių kaip rizika, kad vakcina gali pasiekti smegenis, kas aktualu kai kurioms nosies skiepų formoms.

Dar vienas svarbus aspektas, tai mokslininkai išbandė šį metodą su trimis skirtingomis vakcinų rūšimis: baltyminėmis, inaktyvuotais virusais ir mRNR pagrindu. Visais atvejais atsakas buvo stiprus tiek kraujyje, tiek gleivinių paviršiuose, o tai leidžia manyti, kad metodas yra universaliai pritaikomas.

Praktinis pritaikymas ir pirmieji bandymai su žmonėmis

Žinoma, mokslininkai supranta, kad žmonėms nepatogu laikyti tarpdančių siūlą rankose, kad gautų skiepą. Todėl jie sukūrė specialias tarpdančių lazdeles, kuriose siūlas įtemptas tarp dviejų laikiklių. Naudodami fluorescenciniais dažais padengtą siūlą, tyrėjai pakvietė dvidešimt septynis savanorius išbandyti šį metodą. Paaiškėjo, kad apie šešiasdešimt procentų dažų patekdavo į norimą sritį, kas rodo, jog tai praktiškai įgyvendinama.

Be to, bandymai su gyvūnais parodė, kad maistas ar gėrimas po vakcinos pateikimo neturėjo jokio poveikio imunitetui, o tai reiškia, kad šis metodas nesudėtingas ir nereikalauja ypatingo pasiruošimo ar režimo.

Privalumai ir iššūkiai ateityje

Šio metodo pranašumai akivaizdūs, tai neskausmingas, patogus ir efektyvus būdas pateikti vakciną. Tai ypač aktualu žmonėms, bijantiems adatų, taip pat tais atvejais, kai reikia paskiepyti didelį kiekį žmonių per trumpą laiką. Taip pat prognozuojama, kad kaina būtų panaši į kitus vakcinacijos metodus, tad ir iš ekonominės pusės šis būdas yra patrauklus.

Vis dėlto yra ir apribojimų. Ši technika netinka mažiems vaikams, kurie dar neturi dantų, taip pat reikės išsiaiškinti, kaip šis metodas veikia žmonėms, turintiems dantenų ligų ar kitų burnos infekcijų. 

Tyrėjai pabrėžia, kad reikia atlikti daugiau bandymų ir tik tada spręsti apie galimybę pradėti klinikinius tyrimus. Vis dėlto pirmieji rezultatai žada revoliuciją vakcinų pristatyme. Tarpdančių siūlas, iki šiol laikytas tik burnos higienos priemone, gali tapti svarbia medicinos priemone, padedančia apsaugoti žmoniją nuo įvairių ligų. Naujas požiūris į senus įpročius gali atverti duris į visiškai kitokią sveikatos priežiūros ateitį.