Maisto pramonės triukas, kuris veikia tobulai: kai etiketėje rašoma be cukraus, bet kenkia tavo kūnui

Didelė dalis vartotojų aklai pasitiki etiketėmis, manydami, kad jeigu kažkas be cukraus, tai jau savaime sveika. Deja, gamintojai dažnai naudojasi būtent šiuo pasitikėjimu, norėdami išlaikyti skonį, tekstūrą ir pelną, bet ne būtinai mūsų sveikatą. Tai tik viena iš priežasčių, kodėl verta gilintis giliau.

Skambūs žodžiai ant pakuotės dažnai slepia gudriai suformuluotas alternatyvas. Cukrus, kaip medžiaga, gali būti pašalintas iš receptūros, bet vietoj jo dedama visa eilė saldiklių, maltodekstrino ar net koncentruotų sulčių, kurios veikia organizmą praktiškai taip pat. Vartotojas tiki, kad elgiasi gerai, bet iš tiesų – tik pakeičia problemą kita.

Cukraus vardai keičiasi, bet efektas lieka

Pirmas dalykas, kurį verta žinoti: kai ant produkto parašyta be cukraus, tai nereiškia, kad jis tikrai nesaldus ar neturi įtakos cukraus lygiui kraujyje. Gamintojai puikiai žino, kad visi mėgsta saldumą. Todėl jie dažnai renkasi saldiklius, tiek sintetinius (pvz. aspartamas, acesulfamas-K), tiek natūralius (pvz. stevija, eritritolis, ksilitolis).

Nors kai kurie iš jų neturi kalorijų, poveikis sveikatai vis dar ginčytinas. Ilgalaikis vartojimas gali veikti žarnyno mikroflorą, skatinti saldumo poreikį, net trikdyti sotumo jausmą. Be to, ne visi saldikliai tinkami visiems, pavyzdžiui, eritritolis ar ksilitolis jautresniems žmonėms gali sukelti virškinimo sutrikimų.

Kitas niuansas – maltodekstrinas. Technologiškai jis laikomas ne cukrumi, todėl gamintojas gali išdidžiai rašyti „be cukraus“. Tačiau iš esmės tai labai greitai pasisavinamas angliavandenis, kuris žaibiškai kelia gliukozės lygį kraujyje. Žodžiu, jis ne ką geresnis už tą patį baltąjį cukrų.

Skaičiai svarbūs, bet ne viską pasako

Vartotojai dažnai žiūri į maistingumo lentelę ir ieško skaičiaus prie „cukrus“. Bet šis skaičius nurodo tik monosacharidų ir disacharidų kiekį. Jei produktas turi gliukozės sirupo, koncentruotos vaisių sulties ar kitų cukraus išvedinių – jie ne visada patenka į šią eilutę, nors efektas tas pats.

Etiketės dažnai klaidina. Pavyzdžiui, sausainiai gali būti pagaminti be cukraus, bet turėti bananų tyrės ar datulių sirupo ir iš esmės tai cukraus šaltiniai, tik ne tokie tiesioginiai. Vadinasi, organizmas vis tiek gaus saldumo pliūpsnį, o jūs jausitės apgauti.

Maisto pramonė dažnai žaidžia formuluotėmis. Vietoj cukrus galima parašyti hidratuotas krakmolo sirupas, vaisių koncentratas, saldžiosios medžiagos. Visi šie pavadinimai skirti tam, kad produktas atrodytų geriau, nei yra iš tikrųjų.

Kodėl tikras saldumas nėra problema 

Svarbu suprasti, kad pats cukrus nėra priešas. Problema yra jo kiekis ir forma. Natūraliuose produktuose, tokiuose kaip vaisiai ar uogos, cukrus pasisavinamas lėčiau, nes kartu gauname ląstelienos, vitaminų, mikroelementų. Tai kitokia patirtis nei cukrus saldainyje ar perdirbtame sausainyje.

Vartodami saldžius produktus be saiko, net jei jie be cukraus, mes klaidiname savo skonio receptorius. Ilgainiui natūralūs skoniai atrodo prėski. Taip gimsta nuolatinis saldumo poreikis – tarsi priklausomybė.

Daug geriau sąmoningai suvalgyti gabalėlį tikro deserto, nei apgauti save sveiku batonėliu su trimis saldikliais ir glikeminiu atsaku, kurio neplanavome. Saldumynai gali būti gyvenimo dalis, bet svarbu žinoti, ką jie reiškia organizmui.

Kaip išmokti atpažinti tikrą informaciją?

Pirmiausia – skaityk ingredientų sąrašą, ne tik reklaminį užrašą priekyje. Kuo trumpesnis sąrašas, tuo geriau. Jei yra keistų pavadinimų, kurių nesupranti – pagalvok, ar nori tai dėti į savo kūną.

Antra – pasidomėk saldiklių poveikiu. Kai kurie žmonės gerai toleruoja steviją, kitiems ji kartoka. Eritritolis tinkamas daugeliui, bet kai kuriuos išpūtimas ar skrandžio dirglumas vargina.

Trečia – mažink apskritai saldumo kiekį racione. Pradžioje atrodys blanku, bet po kelių savaičių atsiras nauji pojūčiai. Braškė be cukraus taps saldesnė, o varškė su šaukštu uogienės – pilnavertis desertas.

Ne viskas, kas „be“, yra geriau

Etiketė „be cukraus“ gali reikšti labai daug dalykų ir ne visi jie teigiami. Maisto pramonė puikiai moka pritaikyti formuluotes, kad sužadintų vartotojo pasitikėjimą. Tačiau tai nereiškia, kad produktas yra sveikesnis, geresnis ar natūralesnis.

Svarbiausia yra žinoti, ką valgai. Neslėpti cukraus po pseudonimais ir neapsigauti skambiais pažadais. O jei nori kažko saldaus, tuomet gal geriau rinktis ką nors, kas iš tiesų tau patinka, o ne tai, ką reklama bando įpiršti kaip sveiką versiją.