Smegenų veiklą lemia ne saldumynai, o riebalai: naujas mokslininkų atradimas keičia požiūrį į mitybą

Australijos mokslininkai įrodė, kad riebalai – o tiksliau, riebalų rūgštys – yra ne mažiau svarbios, o kai kuriais atvejais net būtinos normaliam smegenų darbui. Šis atradimas ne tik griauna senus stereotipus, bet ir atveria duris naujoms gydymo galimybėms tiems, kurie kenčia nuo neurodegeneracinių ligų. 

Tyrimų metu nustatyta, kad neuronai ne tik pasitelkia riebalus energijai, bet ir gamina tam tikras riebalų rūgštis savarankiškai. Kai šis procesas sutrinka, smegenų ląstelės pradeda nykti. Tai reiškia, kad be riebalų mūsų protas negalėtų tinkamai funkcionuoti.

Smegenų energija – ne tik cukrus

Nors gliukozė išlieka svarbi smegenų veiklai, ji nėra vienintelė. Australijos bioinžinerijos ir nanotechnologijų instituto mokslininkai nustatė, kad neuronai pasigamina dalį reikiamos energijos iš riebalų rūgščių. 

Normaliomis sąlygomis šis šaltinis gali sudaryti apie 20 procentų reikalingos energijos, o padidėjus aktyvumui – dar daugiau. Kai riebalų rūgščių trūksta, neuronai praranda gebėjimą išlaikyti savo struktūrą, nebesugeba efektyviai gaminti baltymų ir galiausiai miršta. 

Tai nėra tik teorinis mechanizmas – toks procesas stebėtas ir realiuose laboratoriniuose tyrimuose. Smegenų ląstelės tarsi atsijungiamos nuo elektros tinklo, jei negauna reikiamos riebalų energijos.

Genas, kuris lemia neuronų likimą

Tyrime ypatingas dėmesys buvo skiriamas DDHD2 genui. Būtent jis atsakingas už riebalų skaidymą ir riebalų rūgščių sintezę smegenų ląstelėse. Jei šis genas neveikia tinkamai, sutrinka visos neuronų energijos gamybos grandinės. 

Tokia mutacija dažnai pasitaiko pacientams, sergantiems reta paveldima liga – spastine paveldima paraplegija HSP54. Ši liga lėtai atima gebėjimą vaikščioti, koordinuoti judesius, o vėlesniuose etapuose – net ir savarankiškai funkcionuoti.

Tyrimų metu buvo bandoma apeiti šią problemą: vietoje to, kad būtų taisomas pats genas, neuronams buvo tiesiogiai tiekiamos aktyviosios riebalų rūgštys – miristino, palmitino ir stearino. Rezultatai buvo stulbinantys. Net ir pažeisti neuronai pradėjo funkcionuoti normaliai, mitochondrijos vėl gamino energiją, o ląsteliniai procesai atsinaujino.

Potencialas plačiai taikyti terapiją

Nors pradžioje daugiausia dėmesio buvo skiriama minėtai retai ligai, tyrėjai jau dabar mato platesnį šios terapijos pritaikymo potencialą. Energijos apykaitos sutrikimai būdingi ne tik retoms genetinėms ligoms, bet ir daugeliui gerai žinomų būklių, tokių kaip Alzheimerio liga, demencija ar net Parkinsono liga. 

Jei pavyks įrodyti, kad riebalų rūgščių papildymas padeda ir kitais atvejais, tai galėtų iš esmės pakeisti neurologinių ligų gydymo strategijas. Šis požiūris iš esmės keičia mūsų supratimą apie smegenų mitybą. 

Vietoje glukozės – greitos energijos šaltinio – smegenys gali naudoti ir lėtesnę, bet stabilesnę alternatyvą. Tai tarsi atnaujinimas mūsų biologijos vadovėliams, kuriuose vis dar dominuoja senoji glukozės teorija.

Poveikis mokslui ir visuomenės supratimui

Šiandien daugelis vis dar tiki, kad smegenims reikia cukraus, o šokolado gabalėlis prieš egzaminą padeda susikaupti. Nors tai turi šiokį tokį pagrindą, šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad ilgalaikei smegenų sveikatai daug svarbesnė yra subalansuota mityba su pakankamu sveikųjų riebalų kiekiu.

Riebalų rūgštys tampa neatsiejama nervų sistemos funkcionavimo dalimi. Jos padeda ne tik gaminti energiją, bet ir palaikyti neuronų membranas, perduoti signalus tarp ląstelių bei apsaugoti jas nuo oksidacinio streso. Tai reiškia, kad mūsų mityba turėtų būti papildyta tinkamais riebalais – ypač tais, kuriuose gausu omega-3 ir omega-6.

Išvados, kurios keičia požiūrį

Mokslininkų išvados atskleidžia, kad laikas atsisakyti įsitikinimo, jog vien tik cukrus „karmuoja“ mūsų protą. Riebalų rūgštys tampa vis svarbesnės ne tik kaip energetinis šaltinis, bet ir kaip medžiagos, palaikančios neuronų struktūrą ir sveikatą. 

Tai ypač aktualu senėjančiai visuomenei, kurioje demencija ir kiti smegenų sutrikimai tampa vis dažnesni. Tyrimo rezultatai buvo publikuoti žurnale „Nature Metabolism“, ir jų reikšmė – didžiulė. 

Nors dar reikia daugiau klinikinių bandymų, kad šie rezultatai būtų pritaikyti realiame gydyme, aišku viena: mūsų smegenys nori daugiau nei tik cukraus. Jos reikalauja struktūros, pusiausvyros ir tinkamų riebalų. Taigi, kitą kartą vietoj saldainio – gal avokadas ar sauja riešutų. Jūsų smegenys padėkos.