Arkadinių žaidimų istorija, nuo „Pac-Man“ šlovės iki gyvųjų fosilij, mokslininkai atskleidė evoliucijos dėsnius

Pasak Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto profesoriaus Andrejaus Spiridonovo, jų istorija primena biologinę evoliuciją: „Arkadiniai žaidimai atsirado, suklestėjo, patyrė nuosmukį, o šiandien kai kurie egzistuoja kaip savotiškos gyvosios fosilijos.“

Kartu su prof. A. Spiridonovu arkadinių žaidimų istoriją per nauja perskaitė tarptautinė ir tarpdisciplininė mokslininkų komanda: prof. Sergi Valverde (Barselonos evoliucinių tyrimų institutas, Ispanija), dr. Blai Vidiella (CNRS Teorinės ir eksperimentinės biologijos stotis, Prancūzija) ir prof.R. Alexanderis Bentley (Tenesio universitetas, JAV). 

Tyrimų grupė pasitelkė archyvinę duomenų bazę „MAME“, kurioje kaupiama tūkstančiai istorinių arkadinių žaidimų. Ši unikali kolekcija leido tyrėjams stebėti, kaip per keturis dešimtmečius kito žanrai, aparatūra ir kūrėjų bendradarbiavimo tinklai. Tyrimas publikuotas leidinyje „Evolutionary Human Sciences“.

Amžinos ikonos ir pamiršti hitai

Arkadinių žaidimų automatai išpopuliarėjo septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, kai prekybos centruose ir pramogų salėse pradėjo rastis pirmieji žaidimai, tokie kaip „Pong“ (1972 m.) ar „Space Invaders“ (1978 m.). Jie tapo ne tik technologine naujove, bet ir socialiniu reiškiniu – vieta, kur jaunimas rinkdavosi leisti laiko, varžytis ir patirti naujų potyrių. Aštuntajame dešimtmetyje prasidėjęs „arkadų bumas“ netrukus apėmė visą pasaulį. Tačiau devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje, plintant asmeniniams kompiuteriams ir namų konsolėms, šio reiškinio populiarumas ėmė sparčiai mažėti.

„Žaidimų automatai buvo ne tik aparatinės naujovės – jie tapo susitikimo vietomis, socialiniais mazgais, kur formavosi nauja miesto kultūra“, – pabrėžia prof. A. Spiridonovas.

Panašiai kaip ir biologinėje evoliucijoje, kultūrinėje žaidimų evoliucijoje yra svarbi ne tik kokybė, bet ir pasirodymo tvarka. Pirmieji kokybiškai aukštesnio lygio žaidimai turėjo didesnį šansą išlikti populiarūs ilgą laiką nei jais paremtos idėjinės kompozicijos (net jei jos kitais atžvilgiais ir būtų buvusios šiek tiek geresnės).

„Taigi ne visi arkadiniai žaidimai patyrė vienodą likimą. Tokia klasika kaip „Pac-Man“ ar „Street Fighter II“ šiandien yra tarsi universalios vizualinės kalbos ženklai, lengvai atpažįstami net ir tų, kurie jų niekada nežaidė. Tuo tarpu ankstyvieji labirintų žaidimai negalėjo pasiūlyti tokios pat ilgaamžės simbolinės vertės“, – sako mokslininkas.

Jo teigimu, nors jiems ir pavyko trumpam užkariauti auditoriją, jie nesugebėjo prisitaikyti prie didėjančių žaidėjų lūkesčių ir technologinės pažangos, tad liko tik archyvuose arba kolekcininkų aparatuose. Išliko tie, kuriems pavyko peržengti savo laikmečio ribas.

Tarp nemirštančių arkadinių žaidimų – ir „Strength Tester“, skirtas smūgio kumščiu jėgai pamatuoti. Prof. A. Spiridonovas aiškina, kad šis ir kiti panašūs žaidimai primena biologines gyvąsias fosilijas: „Kaip riešapelekės žuvys latimerijos ar jūrinių skorpionų giminaičiai kardauodegiai, jie išliko beveik nepakitę, nes surado stabilias nišas, kuriose jų funkcija tebėra reikalinga.“

Inovacijos prieš imitaciją

„Arkadinių žaidimų analizė parodė, kad inovatyvūs žanrai, sekę technologinę pažangą, sugebėjo išlikti ilgiau. Koviniai žaidimai, tokie kaip „Mortal Kombat“, ar lenktynių simuliacijos, kaip „Daytona USA“, rėmėsi vis didesniais procesorių greičiais ir atminties talpa. Tuo tarpu labirintų ar paprastos šaudyklės žaidimai, užstrigę ribotoje technologinėje „nišoje“, persisotino imitacijomis ir sunyko“, – aiškina prof. A. Spiridonovas.

Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, kultūrinės evoliucijos logika čia atsiskleidžia itin aiškiai: žanrai, kurie nesugebėjo plėstis į naujas technologines nišas, ilgam neišliko. Tuo tarpu tie, kurie išnaudojo kompiuterių galimybes, sugebėjo ilgiau išlikti patrauklūs žaidėjams.

„Žaidimo vystymąsi lemia pati žaidimo logika, kuri teikia ir galimybių, ir apribojimų. Panašiai kaip su vienaląsčiais ir daugialąsčiais organizmais. Daugialąsčiai gali būti ir labai maži, ir labai dideli. Tuo tarpu vienaląsčių dydis yra daug labiau ribotas. Jie sudaryti tarsi iš vienos „konstruktoriaus kaladėlės“, kurios formą ir dydį galima varijuoti, tuo tarpu daugialąsčiai iš daugelio „kaladėlių“, kurias dar galima kombinuoti tarpusavyje“, – lygina profesorius.

Technologinės nišos ir platesnės pamokos

Vienas įspūdingiausių tyrimo rezultatų – „morfoerdvės“ žemėlapis (tai dvimatis vaizdas, kuriame žaidimai išdėstomi pagal technines savybes – procesorių greitį ir atminties dydį). Ši vizualizacija atskleidė, kaip technologiniai ištekliai formavo žanrų raidą. Žaidimai, kurie išnaudojo vis didesnę skaičiavimo galią ir atmintį, galėjo augti, siūlyti sudėtingesnę patirtį ir ilgiau išlikti populiarūs. Tuo tarpu paprastesni, technologiškai ribotose nišose įstrigę žanrai greitai persisotino imitacijomis ir prarado auditorijos dėmesį.

Morfoerdvės evoliucijos analizę pradėjo teoretikas paleontologas Davidas Raupas, sukūręs supaprastintą išsamų kriauklių formos modelį, vadinamą „visų kriauklių muziejumi“. Morfoerdvė leidžia atskleisti biologinių ar evoliucinių reiškinių pasiskirstymą esminių kintamųjų koordinatėse. Panašiai galima nagrinėti ir kultūros meną – skirtingos sistemos gali turėti savo unikalias nišas.

„Inovacija visada glaudžiai siejasi su technologiniais ištekliais. Kai kūrėjai turėjo galimybę naudoti galingesnę aparatūrą, atsiverdavo naujos nišos. Tie, kurie liko uždaroje erdvėje, ilgainiui prarado patrauklumą. Tai pamoka ne tik žaidimų istorijai, bet ir bet kuriai kūrybinei industrijai“, – pabrėžia prof. A. Spiridonovas.

Profesorius tvirtina, kad tyrimas leidžia pažvelgti į arkadinius žaidimus kaip į modelį, padedantį suprasti platesnius kultūrinės evoliucijos dėsningumus. Pasak jo, ši istorija yra daugiau nei nostalgija. Arkadinių žaidimų pasaulis buvo laboratorija, kurioje galėjome matyti bendrus kultūros evoliucijos principus. Nors šiandien technologijos yra kitokios, iššūkiai išlieka labai panašūs.

„Šis tyrimas atskleidžia vieną bendrą raidos dėsnį: sprogstamojo vystymosi, prisisotinimo, kritimo ir „gyvųjų fosilijų“ stadijos būdingos visoms evoliucionuojančioms sistemoms. Tokia trajektorija apima tiek technologijas, tiek kultūrinius reiškinius – literatūros žanrus ar religinius tikėjimus – tik laiko masteliai kinta. Šiandien panašų procesą galima įžvelgti ir socialinių tinklų dinamikoje: po ilgalaikio augimo ir jungimosi prie hegemoninių gigantų vis daugiau vartotojų ieško nišinių sprendimų ar net sąmoningai atsisako besaikio interneto vartojimo. Tai gali būti nuosmukio pradžia ir perėjimas į kažką nauja“, – apibendrina prof. A. Spiridonovas.