2025 metai buvo kitokie nei tikėtasi, kas iš tiesų nutiko Lietuvoje ir pasaulyje per šiuos metus?

2025-ųjų pabaigoje vėl kviečiame kartu įvertinti, kokie penki sėkmingi ir penki nesėkmingi įvykiai labiausiai paveikė šių metų Lietuvos valstybės, teisės ir teisingumo sistemą.

Vienas pagrindinių Lietuvos advokatūros siekių – šviesti visuomenę ir skleisti informaciją teisiniais klausimais, padėti žmonėms geriau suprasti savo teises ir pareigas, prisidėti prie teisinių institucijų nepriklausomumo ir stiprinti visuomenės pasitikėjimą teisine sistema.

Europos Taryba priėmė Konvenciją dėl advokato profesijos apsaugos. Tai – tvirtas pagrindas teisinės valstybės principui įgyvendinti, visų pirma užtikrinant kliento paslapties apsaugą ir bent iš dalies suvienodinant teisinės valstybės ir paprasto piliečio galimybes teismuose.

Ši Konvencija – beveik dešimtmetį trukusio nuoseklaus nacionalinių advokatūrų ir Europos advokatūrų tarybos (CCBE) darbo rezultatas. Dabar Lietuvoje laukia ne mažiau svarbus ir atsakingas etapas – Konvencijos ratifikavimas ir Advokatūros įstatymo nuostatų suderinimas su aukštesniu teisinės apsaugos standartu, nustatytu Konvencijoje.

2025 m. įsigaliojo Lietuvos advokatūros iniciatyva parengti ir priimti Advokatūros įstatymo pakeitimai, sugriežtinę nepriekaištingos reputacijos reikalavimus.

Už korupcinius nusikaltimus teistiems teisėjams, prokurorams ir teisėsaugos pareigūnams „atšalimo“ laikotarpis, norint tapti advokatu, buvo reikšmingai pailgintas. Manome, kad advokatūra neturėtų tapti saugiu prieglobsčiu tokiems asmenims. Advokatūra taiko sau aukščiausius profesijos pamatinių vertybių standartus.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatavo, kad nacionaliniai teismai nesuteikė veiksmingos gynybos priemonės buvusiam teisėjui, siekusiam apskųsti Lietuvos Respublikos Prezidento sprendimą iš naujo jo neskirti teisėju.

Nacionaliniai teismai atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą įvertinti Prezidento veiksmus priimant sprendimą neskirti jo teisėjo pareigoms. EŽTT pažymėjo, kad nebuvo priimtas oficialus Prezidento sprendimas ir nepateiktos oficialios priežastys, kodėl, Prezidento manymu, pareiškėjas neatitiko keliamų reikalavimų.

Ši byla vertintina kaip teigiamas pokytis, nes:

• EŽTT parodė, kad tarptautinės teisės laikymasis įpareigoja sudaryti galimybes asmeniui ginčyti nacionalinių institucijų, net ir vienasmenės institucijos – Respublikos Prezidento – diskrecinius sprendimus.
• Pabrėžta, kad net ir diskrecija grindžiami sprendimai turi būti motyvuoti.
• Atskleistos nacionalinių teismų sisteminės problemos, kai administraciniai teismai linkę vadovautis valstybės institucijų veiksmų teisėtumo prezumpcija žmogaus teisių apsaugos atžvilgiu, nors turėtų būti priešingai – absoliutus prioritetas turi būti skiriamas žmogaus teisėms ir jų gynybai.

Konstitucinis Teismas priėmė reikšmingą nutarimą dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto.

Pažymėtina, kad partnerystės institutas nėra skirtas tik tos pačios lyties poroms, kaip bandoma klaidinančiai pateikti kai kuriuose šio sprendimo vertinimuose. Ir skirtingos lyties poros, kurios dar nėra nusprendusios sudaryti santuokos, patiria rimtų teisinės apsaugos trūkumų. Pavyzdžiui:

• partneris (nesusituokęs sugyventinis) negali sužinoti kito partnerio sveikatos būklės (nebent šis iš anksto būtų davęs atskirą sutikimą);
• negali priimti sprendimų dėl gyvybės palaikymo;
• neišspręsta bendrai užgyvento turto bendrosios nuosavybės prezumpcijos problema;
• nėra aiškaus paveldėjimo reguliavimo ir daugybė kitų aspektų.

Primintina, kad 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Seimo patvirtintam naujajam Civiliniam kodeksui, dar 2000 m. liepą įstatymu buvo nustatyta pareiga parengti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą iki 2002 m. sausio 1 d.

Taigi netrukus sueis 24 metai, kai Seimo priimtas įstatymas nėra įvykdytas. Tai – itin ryškus Seimo nepagarbos teisės viršenybei pavyzdys. Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, Seimas Civiliniame kodekse nustatė partnerystės santykių teisinį reguliavimą, tačiau daugiau nei 24 metus (nepagrįstai ilgą, bet kokį protingą teisėkūros terminą akivaizdžiai viršijantį laikotarpį) nevykdo įsipareigojimo priimti partnerystės įregistravimo tvarką nustatantį įstatymą, ir nėra aišku, kada tai bus padaryta.

Šiemet sukako dešimt metų, kai advokatai, bendradarbiaudami su „Caritas“ organizacija, teikia nemokamas teisines konsultacijas nepasiturintiems ir kitoms pažeidžiamoms asmenų grupėms. Tai rodo gražios ir stabilios tradicijos susiformavimą.

Nors tai nėra naujiena, Lietuvos advokatūra mano, kad apie šią veiklą turėtų būti plačiau informuojama visuomenė – advokatai gerus darbus dažnai daro tyliai ir nesiviešindami. Reguliarų neatlygintinų paslaugų teikimą galėtų svarstyti ir kitos organizacijos – tai sustiprintų tarpusavio pasitikėjimą ir pasitikėjimą valstybe.

Lietuvos advokatūra nuosekliai kelia klausimą dėl tinkamos politikų atsakomybės už jų netinkamus ar kaltus veiksmus. Tačiau Seimo veiksmuose neretai matoma priešinga kryptis.

Ryškus pavyzdys – stipri Seimo daugumos mobilizacija, sušvelninant atsakomybę taip vadinamo „čekiukų“ skandalo dalyviams. Atsakomybę švelninantys įstatymai galioja ir atgal, todėl tai turėjo tiesioginės įtakos jau pradėtoms byloms. Šis sprendimas nebuvo atsitiktinumas.

Iš Seimo narių kreipimosi į Konstitucinį Teismą matyti, kad šias pataisas rengė ir už jas balsavo ne vienas Seimo narys, figūruojantis „čekiukų“ skandalo ikiteisminiame tyrime. Tai buvo daroma net ir gavus VTEK išaiškinimą, jog tokie Seimo nariai privalėtų nusišalinti nuo bet kokių pareigų, susijusių su jų pačių teisinę padėtį lengvinančių įstatymo pataisų priėmimu.

Teisinio nihilizmo pavyzdžiu tapo valstybinių brandos egzaminų vertinimo komitetų sprendimai prie abiturientų egzaminų rezultatų pridėti po dešimt taškų.

Generalinė prokuratūra, atlikusi tyrimą, nustatė, kad tokie protokoliniai vertinimo komitetų sprendimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, taip pat konstituciniams teisėtumo ir teisinio tikrumo principams. Vis dėlto ji nesiryžo kreiptis į teismą, todėl šių sprendimų priėmėjų veiksmų teisinis vertinimas taip ir nebuvo atliktas.

Didžiausias smūgis pasitikėjimui valstybe buvo suduotas geriausiai egzaminus išlaikiusiems abiturientams. Ši teisės viršenybės ignoravimo klaida ir fiktyvus brandos įvertinimas lydės 2025 m. abiturientus visą gyvenimą.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas reiškia, jog visos valstybės institucijos ir pareigūnai privalo vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija ir teise, veikdami Tautos ir valstybės interesais, tinkamai įgyvendindami jiems suteiktus įgaliojimus ir tarnaudami žmonėms.

Įjungus mokestinės reformos „buldozerį“, Lietuvos advokatūra ne kartą atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės teikiami mokestinių įstatymų pakeitimai nebuvo pagrįsti tinkamu teisinio reguliavimo poveikio vertinimu. Dėl to priimti mokesčių pakeitimai, mūsų vertinimu, pažeidžia Konstituciją ir itin neigiamai paveiks visus Lietuvos gyventojus.

Vis aiškėjant poveikio vertinimo būtinybei, galiausiai buvo atliktas tik formaliai, akivaizdžiai apsimestinis, iš anksto suderintas „poveikio vertinimas“.

Panaši situacija kartojasi ir kito „buldozerio“ – LRT „pertvarkų“ – kontekste. Čia poveikio vertinimo reikalavimas apeinamas dar grubiau, taikant skubos procedūrą. Nors dar 2019 m. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų projektų svarstymas skubos tvarka galimas tik ypatingais atvejais, kai dėl susiklosčiusių politinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių būtina skubiai nustatyti naują ar pakeisti galiojantį teisinį reguliavimą.

Ši praktika rodo politikų atsakomybės stoką ir teisės viršenybės principo nepaisymą.

Jau ne vienerius metus Europos Komisija savo kasmetinėse ES Teisingumo rezultatų suvestinėse atkreipia dėmesį, kad asmenys, laikinai sulaikyti policijos areštinėse, jokiomis aplinkybėmis negali susitikti su juos atstovaujančiais advokatais konfidencialiai.

Visi sulaikytųjų pokalbiai yra filmuojami, o Lietuvos advokatūros turimais duomenimis, kartais daromas ir garso įrašas. Tai – itin grubus nekaltumo prezumpcijos ir teisės į gynėją pažeidimas, kurį policijos įstaigos sistemingai taiko jau ne vienerius metus.

Lietuvos advokatūra ne kartą ragino Policijos departamento vadovybę ryžtingai išspręsti šį klausimą. Tačiau politikų atsakomybės stoka už netinkamus ir neteisėtus veiksmus akivaizdžiai persiduoda ir kitoms institucijoms bei pareigūnams.

Panaši praktika anksčiau egzistavo kai kuriose Skandinavijos valstybėse, tačiau reikšmingos sankcijos – baudos priežiūros institucijų (policijos) vadovams – labai greitai šiuos ydingu administracinės praktikos „papročius“ panaikino.

Jau antrus metus iš eilės kaip nesėkmę privalome išskirti viešą nepagarbą, patyčias, antikultūrą ir aroganciją, persmelkusias politikų (tiek pozicijos, tiek opozicijos) tarpusavio santykius, kalbas, viešosios politikos (ne)diskusijas.

Matome nepagarbą teisei, atmestiną požiūrį į visuomenę, atsisakymą dialogo – tiek tarpusavyje, tiek su ekspertais, tiek su interesų grupėmis. Tokios politinės kultūros fone išpopuliarėjo peticijų iniciatyvos, leidžiančios piliečiams viešai reikšti savo poziciją dėl mokesčių reformos stabdymo, LRT nepriklausomumo ir kitų klausimų. Šios iniciatyvos sulaukė didelio visuomenės palaikymo, tačiau dažnai buvo ignoruotos, tik sustiprinant įspūdį, kad dialogas ir įsiklausymas į visuomenės nuomonę nėra mūsų politinės kultūros prioritetas.

Tautos išrinktieji – Seimo nariai – yra išrinkti tarnauti Tautai, o ne atvirkščiai. Seimas privalo būti Tautos autoritetas. Mandagumo, etikos normų ir net elementarių teisės principų atmetimas bendraujant su visuomene sistemingai griauna piliečių pasitikėjimą pačia valstybe.