Netikėtas vizitas: ši akcija sujaudino ligoninėje esančius vaikus ir savanorius visoje Lietuvoje

Svečiai apsilankė skyriuose, susipažino su organizacijos „Savanoriai vaikams“ veikla ir perdavė „Niekieno vaikams“ skirtą Šiaulių kalėjimo bendruomenės surinktą paramą.

Šiaulių kalėjime, kaip ir visoje Lietuvoje, kasmet rengiama Pyragų dienos labdaringa akcija. Jos metu dalijamasi pyragais ir renkamos lėšos, skirtos vaikų paramos organizacijoms. „Esame įgyvendinę daug paramos projektų, pildę vaikų svajones, rėmę beglobius gyvūnus. Šiais metais kilo sumanymas surinktas lėšas skirti „Niekieno vaikams“, – apie iniciatyvą pasakojo Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo viršininkas Paulius Blažukas, atvykęs kartu su Resocializacijos skyriaus viršininke Skaiste Andruliene ir Personalo valdymo skyriaus vyriausiąja specialiste Monika Klimišauskiene.

Surinktos lėšos – 125 eurai – jau pervestos į organizacijos „Savanoriai vaikams“ sąskaitą. Kalėjimo atstovai atvyko ne tuščiomis: Vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos centro pacientams jie padovanojo saldžių dovanų krepšelį, o savanorėms įteikė paramą patvirtinantį raštą.

„Tikrai daug dovanojate. Už tokią sumą galime nupirkti nemažai knygučių, flomasterių ir kitų priemonių vaikų veiklai skatinti. Mums tokia suma yra didelė“, – sakė savanorė Laura Niprikienė.

Į šio susitikimo organizatorę – Vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos centro vadovę, vaikų chirurgę Eveliną Klepšytę-Janauskienę – kreipėsi Šiaulių kalėjimo atstovė Monika Klimišauskienė, prašydama patarimo, kaip įgyvendinti sumanymą skirti paramą vaikams. „Nusprendėme ne tik pristatyti „Savanorių vaikams“ organizacijos veiklą, bet ir supažindinti su Vaikų ligų klinikos aplinka, medikų darbu bei rasti bendradarbiavimo sąlyčių su Šiaulių kalėjimo bendruomene. Kuo skirtingesni žmonės, tuo įdomiau bendradarbiauti, susipažinti, atrasti daugiau galimybių vaikų labui“, – sakė centro vadovė, kuri ne tik gydo traumų ir ligų varginamus vaikus, bet ir organizuoja gyvūnų bei psichologines terapijas centro pacientams.

Savanoriai padeda ir vaikams, ir tėvams

Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų ligų klinikoje jau keletą metų lankosi prieš septynerius metus Lietuvoje įsikūrusios emocinės paramos vaikams organizacijos „Savanoriai vaikams“ savanorės. Jos ligoninėje yra tarsi tarpinė grandis tarp medikų, pacientų ir jų artimųjų.

Laikinai Moters ir vaiko klinikos vaikų ligų profilio koordinatorės pareigas einanti gydytoja Danutė Jadzevičienė pasakoja, kad savanoriai į ligoninę ateina pagal poreikį. „Pavyzdžiui, vakar nebuvo nė vieno savanorio, nes nebuvo poreikio. Kai jo atsiranda – skambiname ir kviečiame. Kartais ir pačios savanorės skambina ir klausia, ar nereikėtų atvažiuoti, o prireikus – atvažiuoja“, – džiaugėsi gydytoja. Anot jos, savanorės labai padeda vaikams – ir mažiesiems, ir paaugliams, kuriems liūdna, pikta, kažkas nepatinka. Savanorės pasiūlo įvairių veiklų, padeda atitraukti vaikus nuo telefonų.

Vaikų ligų skyriaus vedėja Indrė Stankevičienė taip pat džiaugiasi savanorių veikla. Ji prisiminė praėjusių metų Kūčių vakaro situaciją: „Skambinome savanorei labai nedrąsiai, prašėme galbūt rytoj galėsiant atvykti į skyrių. Ir ji atvyko. Supratome, kad reikėjo palikti šeimą ir eiti daryti gerų darbų sergantiems vaikams. Labai džiaugiamės žmonėmis, kurie savanoriauja – jie tikrai nuoširdžiai dirba šį darbą.“

Šiaulių miesto savanorių koordinatorė Laura Niprikienė pasakoja, kad per mėnesį savanorės aplanko 7–12 ligoninėje gydomų vaikų. „Mūsų darbo rodiklis yra ne aplankytų vaikų skaičius, o valandos, kurias savanoriai praleidžia ligoninėje. Būna, kad reikia budėti visą parą, būna, kad naktį savanorio nereikia ir budi dienomis. Kartais pas tą patį vaiką ateinama ne vieną, o daug kartų“, – pasakojo savanorė.

Prioritetas teikiamas vaikams iš globos namų ar šeimynų, nes jie ligoninėje būna vieni, o šios institucijos neturi tiek darbuotojų, kad galėtų ateiti ir pasirūpinti kiekvienu vaiku. Situacijų pasitaiko įvairių. Pavyzdžiui, palatoje guli du paaugliai, tačiau jie tarpusavyje nebendrauja. Ateina savanoris, pasiūlo bendros veiklos – vaikai susidraugauja ir pagalbos nebereikia.

Neretai vaikai ligoninėje gydomi kartu su tėvais. Yra buvę, kad savanorė atėjo ir rado 8–9 metų vaiką, apsiklojusį galvą antklode ir verkiantį. Paaiškėjo, kad mama yra skyriuje, tačiau tuo metu būna su jaunesniu taip pat sergančiu broliuku ar sesute ir negali ateiti pas vyresnį vaiką. Savanorė pabūna su vaiku, pasikalba, pažaidžia, ir liūdesys praeina.

Pagalbos prireikia ir tėvams. Kai tėvai būna su sunkesnės būklės vaiku ir trumpam turi išeiti iš ligoninės, jie kviečia savanorę, kuri prižiūri ligoniuką, kol mama ar tėtis sugrįžta iš parduotuvės ar namų. Būna, kad mama su sergančiu vaiku atvyksta iš krizių centro. Mamai trūksta įgūdžių rūpintis sergančiu vaiku, todėl jai reikia pagalbos. Tada savanorė keletui valandų per dieną ateina ir padeda mamai susitvarkyti, pamoko elementarių vaiko priežiūros ir slaugos dalykų.

Savanoriai – tarpinė grandis

Vaikų ligų skyriaus darbuotojai ne tik laukia savanorių pagalbos, bet ir sudaro jiems tinkamas sąlygas. „Skyriuje yra speciali patalpa, kur laikome savo daiktus, priemones ir užkandžius, kurių kartais prireikia vaikui nuraminti“, – džiaugiasi Šiaulių miesto savanorių koordinatorė Sonata Statkutė artimu bendradarbiavimu su skyriaus personalu.

Jai pritaria ir savanorė Vida Kulevičienė, tą dieną savanoriavusi Vaikų ligų skyriuje. „Savanoriauju tik gerą mėnesį, tad patirties dar daug neturiu, bet ji labai maloni, šilta“, – sako savanorė ir džiaugiasi labai geru skyriaus personalu bei geranoriška „Savanorių vaikams“ bendruomene.

Ryte atėjusi į ligoninę ir įžengusi į palatą Vida pamatė po antklode besislepiantį vienuolikmetį berniuką. „Bandėme pasikalbėti, klausėmės muzikos, stengėmės susidraugauti ir atspėti, ko vaikui reikia. Jis yra iš globos namų, pats pavalgo, bet reikia paraginti. Dabar jau po truputį pradeda bendrauti“, – dalijosi patirtimi savanorė Vida.

Dažnai savanorėms tenka lankyti ir Psichiatrijos skyriaus pacientus, kur patirtis kiek kitokia. „Kai einame į Psichiatrijos skyrių, su vaikais žaidžiame žaidimus, sportuojame, užsiimame jų mėgstama veikla“, – pasakoja savanorė.

Kai vaikai pradeda aktyviau bendrauti tarpusavyje, savanorių pagalbos jiems nebereikia. Kartais jie patys pasako: „Galite nebeateiti.“ Į Psichiatrijos skyrių vienu metu ateina 3–4 savanoriai. Vienas su vaiku piešia, kitas sporto salytėje užsiima fizine veikla, trečias skaito. Vaikai prisijungia prie veiklų pagal savo norus. Porą valandų vyksta intensyvus darbas, po kurio savanoriai jaučiasi lyg po treniruotės sporto salėje.

Savanorės neslepia, kad labiausiai joms patinka lankytis Psichiatrijos skyriuje – ten vaikai neslepia draugiškumo, apsikabina sutikdami ir išlydėdami, laukia savanorių ir nori bendrauti, pasakoja paslaptis. Tik tada, kai atskleidžiamos minčių ar ketinimų, pavojingų sveikatai, detalės – kai vaikas nori žaloti save – savanoris būtinai informuoja medikus. Tačiau fantazijos, meilės prisipažinimai ir kitos asmeninės paslaptys lieka saugomos.

Savanoriai su mažaisiais pacientais bendrauja be melo ir išdavystės. Jie nuramina vaiką, laukiantį procedūros, bet atvirai paaiškina, kas jam bus atliekama, taip padėdami išsklaidyti nerimą ir baimę. Pasak gydytojos Evelinos Klepšytės-Janauskienės, tokia savanorių pozicija džiugina ir medikus, nes keičia ne tik vaiko psichologinę būklę, bet ir bendrą psichologinį-emocinį skyriaus klimatą.