Istoriniai šalčiai Lietuvoje: pirmoji metų diena, kuri amžiams įėjo į šalies istoriją, gyventojai šoke

Tiek meteorologai, tiek istorikai primena, kad itin žiemos ryškus epizodas Lietuvos meteorologijos stebėjimuose datuojamas 1956 metais. Tais metais speigas tokios jėgos užklupo šalį, kad oro temperatūra daugelyje vietų nukrito gerokai žemiau nei įprasta vidutinių žiemos mėnesių rodikliams. 

Tokios sąlygos padarė didžiulį įspūdį žmonėms, gyvenusiems tą laikotarpį, ir iki šiol yra minima ekstremalių orų pavyzdžiu. Prisiminti tokius istorinius orų rekordus svarbu ne vien dėl nostalgiškų pasakojimų. 

Jie padeda suvokti, kiek laiko einant klimato pokyčiams žiemos gali būti skirtingos – nuo itin žvarbių peršalimų iki vis šiltesnių metų pradžių, kaip pastaruosius dešimtmečius fiksuoja statistika.

1956-ųjų speigas ir šalčiausi metų pradžios orai

Viena iš įsimintiniausių žiemų Lietuvos istorijoje buvo 1956 metų žiema. Meteorologų archyvuose ji išsiskiria kaip viena šaltųjų, ypač sausio pabaigos ir vasario pradžios dienomis. Tą žiemą šalies šiaurės rytų dalyje temperatūra nukrito iki itin žemų reikšmių, kurios yra laikomos vienais iš žemiausių, fiksuotų stebėjimų istorijoje. 

Pavyzdžiui, Utenoje buvo užfiksuota net –42,9 laipsnio šalčio. Šios temperatūros šiandien būtų laikomos ekstremaliais rekordais ir stipriu speigu, kuris reikštų ne tik šaltį, bet ir rimtas iššūkių sąlygas kasdieniame gyvenime. Tą žiemą net dienos metu termometrai retai rodė daugiau nei –20 ar –30 laipsnių, o naktimis šaltis dar labiau stiprėjo. 

Tokiomis sąlygomis natūralu, kad Naujųjų metų laikotarpis, einant nuo gruodžio pabaigos iki sausio vidurio, buvo žymiai žvarbesnis nei įprastai. Tai buvo laikotarpis, kai speigas darėsi vis intensyvesnis diena iš dienos, o žema temperatūra tapo ilgalaike norma, kurios daugelis metų pradžios nebuvo patyrę anksčiau ar vėliau.  

Kaip šaltis paveikdavo kasdienį gyvenimą?

Tokio tipo speigas turėjo didelį poveikį kasdieniam gyvenimui. Intensyvus šaltis reiškė, kad žieminės sąlygos buvo išskirtinės ne tik dėl termometro rodiklių, bet ir dėl poveikio infrastruktūrai, gamtai ir žmonių veiklai. Keliai, be šiuolaikinių druskų ir priemonių, būdavo padengti ledu ar storu sniego sluoksniu, o transporto eismas ir gyvenimo ritmas sulėtėdavo.

Žmonės, gyvenę to meto sąlygomis, dažnai pasakoja apie ilgus žygius į mokyklą ar darbą, kuriuos lydėjo stiprus speigas ir apsnigti takai. Be to, labai žema temperatūra turėjo įtakos gyvulių laikymui, žemės ūkiui ir apskritai buitiniams darbams.

Kai kurie regionai patyrė iššūkius ir ryšio trikdžius, nes infrastruktūra nebuvo pritaikyta tokiam ekstremaliam oro šalčiui. Šios prisiminimų istorijos dažnai minimos senolių pasakojimuose ar meteorologų retrospektyvose kaip vienas iš įspūdingiausių šalčio epizodų šalies istorijoje.

Kaip žiemos keičiasi su klimato kaita?

Nuo 2000 metų meteorologiniai stebėjimai rodo aiškią tendenciją – tokie ekstremalūs speigai, kokie buvo fiksuojami praėjusio amžiaus viduryje, šiuolaikinėje Lietuvoje pasitaiko vis rečiau. 

Tarp išskirtinai šaltų ir sniegingų žiemų, kurios dar įsirėžusios vyresnių gyventojų atmintyje, buvo 2002–2003, 2009–2010 ir 2010–2011 metų sezonai. Tuo metu žiemos atitiko tradicinį suvokimą: sniego gausa, šalčio bangos ir ilgesnis speigo laikotarpis.

Bendro pobūdžio žiemų analizė leidžia daryti aiškią išvadą: labai žemų temperatūrų atvejai naujasiais laikais nebuvo reti, tačiau jų intensyvumas nebeprimena XX a. vidurio speigų. Ekstremalūs šalčio šuoliai tapo trumpalaikiai ir silpnesni, o ilgesnės speigo bangos – retenybė.

Klimatologų vertinimu, per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvos žiemos vidutiniškai šyla. Ši tendencija aiškiai matoma stebint temperatūrų svyravimus – nuo 2012 metų ekstremalūs šalčiai, kai temperatūra nukrenta žemiau –30 °C, beveik nepasitaikė. 

Nors žema temperatūra per Naujuosius metus vis dar gali būti juntama, rekordinių speigų, kokie fiksuoti istoriniais laikotarpiais, jau ilgą laiką nebematome. Pavyzdžiui, legendinis –42,9 °C rekordas, užfiksuotas 1956 metais Utenoje, iki šiol lieka nepasiektas.