Ar tu per daug kontroliuoji vaiką, o gal iš tikrųjų padedi jam augti? Riba, kurios dažnai nepastebim

Bet kur baigiasi pagalba ir prasideda kontrolė? Kada rūpestis virsta spaudimu, o globojimas – kišimusi į tai, kas turėtų būti palikta vaiko patyrimui? Daug kas kontroliuoti vaiką pradeda net nepastebėję. Iš pradžių – tik pasitikslina, ar pamokas pasiruošė. Vėliau – padeda jas atlikti. 

Galiausiai – sako, kaip geriau parašyti, su kuo bendrauti, kur stoti, ką veikti. O tada, kai vaikas pradeda priešintis ar užsisklendžia, tėvai lieka nesupratę: juk aš tik norėjau gero. Norėjo – bet gavo priešingą efektą.

Kontrolė slepiasi po gera valia

Kontroliuojantys tėvai retai mano, kad daro kažką blogo. Dažniausiai jie patys buvo auklėti griežtai, jiems buvo kartojama, kad disciplina yra raktas į sėkmę. Tokie tėvai dažnai sako: aš juk žinau geriau, nenoriu, kad jis pakartotų mano klaidas, jei leisiu – viską praras. Ir nors jų žodžiuose yra tiesos, problema, kaip ta tiesa pateikiama.

Vaikas, kuris nuolat girdi, ką turi daryti, kokiu keliu eiti, ką rinktis, nustoja girdėti save. Jo sprendimai tampa atsargūs, jo savivertė ima priklausyti nuo tėvų patvirtinimo. Jis bijo klysti – nes žino, kad bus kritikuojamas. Ir tada, net tapęs suaugusiu, vis dar klauso ne savo vidaus, o tėvų balsų galvoje.

Laisvė nėra paleidimas – tai pasitikėjimas

Padėti vaikui augti nereiškia viską spręsti už jį. Tai reiškia – duoti jam galimybę pabandyti. Leisti suklysti. Leisti išmokti. Ir būti šalia ne kaip taisyklė, o kaip palaikymas. Tai lyg einant greta – nei tempiant už rankos, nei paliekant toli už nugaros.

Vaikams reikia ribų – jos suteikia saugumą. Bet ribos turi būti aiškios, lankščios ir kalbamos kartu. Ne ultimatumas, o susitarimas. Kai vaikas žino, kad gali kalbėti, kad jo nuomonė svarbi – jis ima pasitikėti ne tik tavimi, bet ir savimi. Ir būtent tai augina.

Leidimas pačiam išsirinkti būrelį, savarankiškai pasiskirstyti laiką, pasirinkti knygą ar net ginčytis – tai ne nekontroliavimas. Tai pasitikėjimo ugdymas. O tai – svarbiau už bet kokią teisingą pamoką.

Kaip atpažinti, kad ribą jau peržengei?

Jei vaikas bijo klysti, dažnai slepia, ką iš tikrųjų galvoja, nuolat prašo leidimo net smulkmenose, tai ženklas, kad jis jaučiasi prižiūrimas, o ne augantis. Jei tėvas ar mama jaučia nuolatinį nerimą, kai vaikas daro kažką „ne taip“, jei nuolat taiso, koreguoja, aiškina – tai gali būti ne pagalba, o kontrolė.

Svarbus klausimas sau: ar aš noriu, kad mano vaikas mane bijotų – ar pasitikėtų? Nes ten, kur yra baimė, nėra vietos atvirumui. O jei nėra atvirumo – nėra ir tikro ryšio.

Vaikas netampa stipriu tada, kai viską daro teisingai. Jis stiprėja tada, kai leidžiama jam išmokti, o ne vien būti pataisytam. Kontrolė – tai baimė, paslėpta po rūpesčiu. 

Augimas – tai drąsa leisti kitam būti savimi. Ir jei kartais paleisi truputį – ne prarasi vaiką, o padėsi jam tapti tuo, kas jis iš tiesų yra. Tikroji pagalba dažnai prasideda nuo paprasto žingsnio atgal. Ir pasitikėjimo.