Prisijunkite
Paskelbė
Lina Snarskienė
Paskelbta
Tylūs takeliai, apžėlę akmenys, nulūžusios kryžių viršūnės ir užmarštyje paskendę vardai. Tokie vaizdai – ne iš tolimų, nepasiekiamų vietovių, o iš visai čia pat esančių kapinių. Tų, į kurias retai kas užsuka, kur nebeskamba žingsniai, kur žvakės neužsidega, kur nebėra nei kas prisimintų, nei kas liūdėtų.
Bet net jei artimųjų neliko, ar tai reiškia, kad atmintis turi išnykti kartu? Apleisti kapai dažnai tampa nebyliu visuomenės veidrodžiu. Jie rodo, kaip mes, kaip bendruomenė, kaip karta, vertiname praeitį. Ne kiekvienas turi galimybę lankyti artimųjų kapus. Dalis žmonių išvyko, dalis jau patys išėjo.
Bet tai nereiškia, kad kapai turėtų tapti apleisti. Ir nors atrodo, kad atsakomybė dėl jų slypi kažkur kitur, iš tiesų – ji prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Dažnai pamirštame, kad kapinės – ne tik vieta, kur ilsisi artimieji. Tai ir kultūros, istorijos, atminties saugykla. Tai bendras kraštovaizdis, kuriame kiekvienas kapas – tarsi puslapis iš praeities.
Kas iš tikrųjų atsakingas už apleistus kapus?
Pagal galiojančius įstatymus, kiekvienas kapas turi savo prižiūrėtoją. Paprastai tai būna artimieji – šeimos nariai, paveldėtojai ar kiti susiję žmonės. Jeigu per tam tikrą laiką (dažniausiai 10 metų) kapas akivaizdžiai neprižiūrimas – kapinių administracija gali jį pažymėti kaip apleistą. O po tam tikro termino – net ir priskirti kitam laidojimui.
Tačiau problema iškyla tada, kai nėra kam rūpintis. Dažnai tai būna senos, istorinės kapinės, kuriose palaidoti žmonės neturi gyvų palikuonių arba tie palikuonys nebežino, kur jų protėviai ilsisi.
Kartais informacija apie kapus pasimeta, dokumentai neišsaugomi, o atstumas tarp gyvenamosios vietos ir kapinių tampa per didelis. Savivaldybės turi pareigą prižiūrėti bendrą kapinių teritoriją – takus, vartus, bendras zonas. Bet pavieniai kapai dažniausiai paliekami asmeninei atsakomybei.
Ką gali padaryti paprastas žmogus?
Pradėti galima labai paprastai – nuo pastebėjimo. Jei vaikščiodamas kapinėse matai visiškai apleistą kapą, kurio niekas nelanko, gali apie tai pranešti kapinių prižiūrėtojui ar seniūnijai. Kartais jie neturi informacijos, kurią gali suteikti tik aplinkiniai gyventojai. Vienas sakinys gali pradėti procesą, kuris baigsis tvarkymu ar net istorinės vertės išsaugojimu.
Kitas žingsnis – savanoriška iniciatyva. Lietuvoje vis dažniau žmonės jungiasi į bendruomenes ar pavienes grupes, kurios pasirenka tvarkyti konkrečius senus kapus. Tai daro ne dėl atlygio, o iš pagarbos. Dalis jų imasi atnaujinti paminklus, išrauti žoles, pastatyti simbolinę žvakę. Tokie mažyčiai veiksmai yra labai stiprūs. Jie siunčia žinutę, kad užmarštis gali būti išvengiama.
Dar vienas kelias – dalyvauti projektinėse iniciatyvose. Kai kurios nevyriausybinės organizacijos organizuoja talkas istorinėse kapinėse, ypač ten, kur palaidoti kariškiai, kultūrinės asmenybės ar svarbūs vietovei žmonės. Į jas gali įsitraukti kiekvienas ir jaunas, ir vyresnis. Reikia tik noro.
Kodėl tai svarbu labiau, nei atrodo?
Kapinės nėra tik praeitis. Jos formuoja ir mūsų dabarties suvokimą, apie tai, ką laikome svarbiu, kas mums rūpi, ką perduodame vaikams. Apleistas kapas – tai tylus šauksmas ir jis sako: čia kažkada kažkas gyveno. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar tas balsas bus išgirstas.
Pagalvokim apie tai, kaip norėtumėm būti prisiminti. Tikėtina, kad ne tik per metus kartą padėta žvakute. Bet per jausmą, kad kažkas nepamiršo. Kad net ir po daugelio metų – kažkas nupjovė žolę, padėjo gėlę, perskaitė pavardę. Viskas prasideda nuo mažų žingsnių.
Lina Snarskienė
Žurnalistė
Rašau apie sodininkystę, gamtą ir gyvenimą. Tai temos, kurios man artimos širdžiai ir šaknims. Tikiu, kad augalai moko mus kantrybės, cikliškumo ir ryšio su pasauliu, todėl savo tekstais stengiuosi ne tik dalintis žiniomis, bet ir įkvėpti gyventi lėčiau, sąmoningiau, arčiau žemės.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.