Ar jūsų gyvenimą valdo kitų nuomonė? Aiškūs ženklai ir būdas atsikratyti svetimos įtakos

Ne todėl, kad pagarba kitiems būtų blogas dalykas, o todėl, kad stengiantis nepapiktinti, dažnas pradeda slopinti save. Gyvenant pagal kitų lūkesčius tampa sunku suprasti, ko iš tiesų norisi pačiam. Pasirinkimai ima remtis ne į vidinį kompasą, o į tai, kas priimtina, tinkama ar saugu.

Būtent čia ir gimsta nepasitenkinimas, vidinis konfliktas, priekaištai sau. Kai kurie net nebesupranta, kodėl gyvena būtent taip, nors iš šalies viskas atrodo „teisinga“. Svarbiausia – suprasti, kad patikti visiems tiesiog neįmanoma. Ir dar daugiau – tai nėra būtina. 

Pagarba aplinkiniams neturi reikšti gyvenimo savo sąskaita. Laimingas žmogus – ne tas, kuris viską daro kaip reikia, o tas, kuris geba girdėti save ir neparduoda savo gyvenimo už laikiną pritarimą.

Kodėl mums taip svarbu, ką kiti galvoja

Iš prigimties žmogus – sociali būtybė. Nuo mažens jam svarbu jaustis priimtam. Pritarimas reiškė saugumą – be jo, bendruomenė galėjo atstumti. Būtent todėl tiek vaikystėje, tiek paauglystėje noras įtikti yra natūralus. 

Tačiau suaugus gyvenimo taisyklės keičiasi. O jei įpročiai lieka – žmogus vis dar gyvena lyg bijotų būti blogas, keistas, netinkamas. Baimė pasirodyti kitokiu, suklysti ar būti nesuprastam dažnai tampa stabdžiu, trukdančiu priimti net elementariausius sprendimus. 

Kaip rengtis, ką sakyti, su kuo bendrauti, kada atsisakyti – visa tai pradeda priklausyti ne nuo savęs, o nuo to, kaip atrodys. Ir čia atsiranda nepasitikėjimas savimi, o kartu ir didėjantis nuovargis nuo nuolatinio prisitaikymo.

Specialistai sako – tai ne charakterio savybė, o išmoktas elgesys, kurį galima keisti. Bet tam pirmiausia reikia pripažinti problemą ir pradėti savianalizę. Jei žmogus nedrįsta pasakyti „ne“, bijo paprieštarauti, nuolat analizuoja, ką apie jį pasakys kiti – tai signalas, kad vidiniai asmeniniai riboženkliai jau nutrinti.

Kaip atgauti vidinę laisvę ir jaustis gerai su savimi

Pirmas žingsnis – pripažinti, kad žmonės yra skirtingi ir jų nuomonės – taip pat. Nesutapimai nėra grėsmė. Tai tiesiog skirtumai. Kiekvienas žmogus vertina pagal savo patirtis, lūkesčius ar baimes, bet tai nereiškia, kad jų matymas yra teisingesnis. Tai jų pozicija, o ne jūsų gyvenimo planas.

Antras svarbus momentas – klausyti savo vidaus. Ką nori daryti, jei niekas nežiūrėtų, nekritikuotų, neteistų? Ką rinktumeisi, jei nereikėtų teisintis? Šie klausimai atveria tai, kas dažnai lieka paslėpta. Būtent tada atsiranda stipresnis ryšys su savimi ir mažesnis poreikis nuolatinio kitų pritarimo.

Taip pat verta mokytis atskirti konstruktyvią kritiką nuo destruktyvios. Pastaroji dažnai kyla ne iš rūpesčio, o iš noro kontroliuoti ar net pažeminti. Net jei ji maskuojama rūpesčiu, svarbu suprasti – jūs neprivalote jos priimti. Tuo tarpu konstruktyvi kritika – tai įžvalga, kuri padeda augti. Ir ją galima išklausyti be baimės.

Savo ribų saugojimas – dar vienas esminis aspektas. Žodis „ne“ neturi būti aiškinamas. Tai nėra įžūlumas ar nemandagumas. Tai paprastas būdas apsaugoti save nuo per didelio išorinio spaudimo. Ir kai žmogus išmoksta pasakyti „ne“ be kaltės jausmo, jis įgyja galios jausmą – svarbų ramybės šaltinį.

Galiausiai – reikia mažinti triukšmą. Mažiau socialinių tinklų, mažiau komentarų skaitymo, mažiau dalijimosi su tais, kurie viską vertina iš negatyvios pusės. Saviugda, laikas sau, dėmesys savivertei – visa tai sugrąžina gebėjimą gyventi ne per kitų filtrą.