NASA atskleidė didžiausią astronautų paslaptį: krentančios žvaigždės gali būti tai, apie ką geriau negalvoti

Skamba keistai, tačiau realybėje kosminėmis sąlygomis net ir tokie kasdieniai klausimai kaip tualeto reikalai tampa sudėtingi. Astronautai gyvenantys Tarptautinėje kosminėje stotyje neturi galimybės paprastai nuleisti vandens ar išmesti šiukšlių. Visos atliekos, įskaitant ir žmogaus išmatas, turi būti kruopščiai tvarkomos ir, dažniausiai, išmetamos į kosmosą kartu su kita stoties produkcija.

2015 - 2016 metais astronautas Scottas Kelly kartu su rusų kosmonautu Michailu Kornijenka praleido visus metus Tarptautinėje kosminėje stotyje. Tai buvo viena iš ilgiausiai trukusių žmonių buvimo kosmose misijų. Pagrindinis jos tikslas buvo ištirti, kaip ilgalaikis buvimas kosminėje aplinkoje veikia žmogaus kūną.

Eksperimentas buvo išskirtinis tuo, kad tuo pačiu metu Žemėje liko Scotto brolis Markas, taip pat astronautas, kuris buvo tarsi kontrolinė figūra, o jo organizmas nepatyrė jokių kosminių sąlygų, todėl tyrėjai galėjo palyginti pokyčius tarp dviejų identiškų žmonių.

Rezultatai nustebino net ir pačius NASA mokslininkus. S. Kelly telomerai, tai DNR grandinės galai, kurie dažnai susiję su senėjimu, misijos metu pailgėjo, tačiau grįžus į Žemę vėl sutrumpėjo. Jis taip pat neteko apie septynis procentus savo kūno masės. Dalis skysčių iš apatinės kūno dalies pakilo į viršutinę, sukeldami spaudimą galvoje ir krūtinėje. Dar vienas įdomus faktas, tai kad sumažėjo jo žarnyno mikroorganizmų įvairovė.

Kas nutinka su tualeto atliekomis orbitoje

Tačiau be mokslo eksperimentų misijos metu vyko ir visiškai įprasti, kasdieniai dalykai, tarp jų, maisto virškinimas ir atliekų šalinimas. Per visą laikotarpį S. Kelly pagamino apie aštuoniasdešimt kilogramų išmatų. Tualeto funkcijos kosmose yra vienas iš sudėtingiausių techninių sprendimų, nes gravitacijos ten nėra. 

Todėl astronautų atliekos kruopščiai surenkamos į specialius maišus ir vėliau kartu su kita buitinėmis atliekomis patenka į kapsules, kurios paleidžiamos iš stoties. Šios kapsulės neskrenda atgal į Žemę tam, kad būtų perdirbtos ar iškrautos. Priešingai, jos įskrieja į atmosferą dideliu greičiu, o susidūrę su oro pasipriešinimu, stipriai įkaista ir subyra liepsnodamos. 

Tai labai primena meteorus, kuriuos matome kaip krentančias žvaigždes. Taigi, kai kitą kartą žvelgsite į nakties dangų ir matysite šviesų švystelėjimą, galbūt tai ne dangaus kūnas, o kapsulė su tuo, ką kadaise suvalgė astronautai.

Astronautų gyvenimo kasdienybė, ne visada romantiška

Visa tai primena, kad gyvenimas kosmose, nors ir skamba įspūdingai, yra pilnas iššūkių ir netikėtų detalių. Net tualeto naudojimas tampa technologiniu iššūkiu, kurį reikia kruopščiai planuoti. Vanduo yra perdirbamas iš prakaito ir šlapimo, o išmatos tampa žybsinčiais taškais danguje. 

Tai parodo, kiek daug pastangų reikia, kad žmogus galėtų išbūti kosmose ilgą laiką ir kaip net mažiausios smulkmenos tampa reikšmingomis. Nors NASA šmaikščiai pažymi, kad „jūsų išmatos nebus krentančios žvaigždės“, pati mintis, jog tai, kas atrodo žemiška, gali sužibėti naktiniame danguje, leidžia pažvelgti į mokslą iš kiek netikėtos pusės. 

Tai primena, kad kosmosas nėra tik tyrimai, eksperimentai ir didieji išradimai. Jis taip pat yra pilnas žmogiškų patirčių, net ir tokių, kurias dažnai norisi nutylėti.