To niekada nedarykite per perkūniją: senovės prietarai sako, kad tai pritraukia dideles nesėkmes

Kai pro langą pasirodo pirmieji žaibo blyksniai, kyla noras stebėti šį įspūdingą reginį. Tačiau ne viskas, kas gražu, yra saugu. Kai kuriais atvejais net tam tikri veiksmai, atliekami per audrą, pagal senovinius prietarus buvo laikomi ne tik pavojingais, bet ir lemiančiais nesėkmes.

Ar tikite ar ne, bet protėviai turėjo savų taisyklių kiekvienai gyvenimo situacijai. Perkūnija – ne išimtis. Ką senoliai draudė daryti, kai dangų raižo žaibai? Kokias duris tai, jų manymu, galėjo atverti? Šiandien pažvelkime į tai, ką jie žinojo – arba kuo tikėjo – ir kaip tai gali būti aktualu net ir dabar.

Kodėl per perkūniją nereikėtų stovėti prie lango

Vienas iš dažniausiai minimų patarimų – nestovėti prie lango, kai lauke siautėja perkūnija. Nors tai gali atrodyti tik kaip pasenęs prietaras, iš tiesų toks įspėjimas turi pagrindą. Senovėje žmonės tikėjo, kad žaibas – tai ne tik fizinis reiškinys, bet ir dvasinės jėgos pasireiškimas. Todėl stebėti žaibą per langą buvo laikoma ne tik neatsargu, bet ir nepagarbu aukštesnėms jėgoms.

Buvo įprasta užtraukti užuolaidas ir atsitraukti nuo lango. Senoliai manė, kad žiūrėjimas į žaibus gali prišaukti nelaimę. Jie vengė tiesioginio akių kontakto su tuo, ką laikė dieviškos galios išraiška. O tiems, kurie šių įspėjimų nepaisydavo, esą nesisekdavo – lydėdavo ligos, netektys ar nelaimingi atsitikimai.

Šiandien ir mokslas pateikia savų argumentų. Nerekomenduojama stovėti šalia atviro lango per perkūniją dėl galimo žaibo pataikymo. Net ir uždarius langą, rekomenduojama laikytis kelių žingsnių atstumo. Tik tuomet, jei langas saugiai uždarytas ir laikotės atstumo, galite žvilgtelėti į tai, kas vyksta už lango.

Žaibai ir langai – ne vienintelis pavojus. Ką daryti su veidrodžiais?

Dar vienas išskirtinis prietaras, kuris buvo ypač dažnas kai kuriuose kraštuose – tai veidrodžių uždengimas per perkūniją. Nors dažniau tai siejama su laidotuvių tradicijomis, kai kurie žmonės tą patį darydavo ir per audras.

Pasak tikėjimo, veidrodžiai gali pritraukti žaibus. Jie buvo laikomi ne tik stikliniais paviršiais, bet ir tarsi tarpininkais tarp šio ir anapusinio pasaulio. Būtent dėl to tikėta, kad per veidrodį į namus gali įsiveržti ne tik elektra, bet ir kažkas daugiau – nelaimė, bloga energija ar net dvasios.

Kad to išvengtų, žmonės dengdavo veidrodžius tamsiais audiniais, dažniausiai užuolaidomis ar skaromis. Tai buvo atliekama kiekvieną kartą, kai danguje nušviesdavo žaibas. Net jei tai buvo tik simbolinis veiksmas, žmonėms jis suteikdavo saugumo jausmą. Jie tikėjo, kad taip apsisaugo nuo nelaimių ar nepaaiškinamų įvykių.

Perkūnijos baimė – išmintis ar prietarai?

Daugelis tokių įsitikinimų šiandien atrodo naivūs arba pasenę. Vis dėlto jie atspindi gilią žmonių pastangą suprasti gamtos reiškinius ir apsisaugoti. Kai nebuvo nei meteorologijos, nei apsaugos sistemų, žmonės kliaudavosi nuojauta, bendruomenės patirtimi ir senolių pasakojimais.

Perkūnija dažnai buvo laikoma ženklu – tiek fiziniu, tiek dvasiniu. Ji simbolizavo galią, jėgą ir nenuspėjamumą. Todėl net menkiausia klaida, padaryta per audrą, buvo suprantama kaip nepaklusnumas gamtai arba dievybėms.

Šiandien, žinoma, galime pasitikėti žaibolaidžiais, žiniasklaidos įspėjimais ir sveiku protu. Tačiau net ir dabar verta prisiminti keletą senų taisyklių. Nors jos ir skamba mistiškai, kai kurios jų remiasi paprasta logika – saugumu.

Ar verta laikytis senųjų įsitikinimų?

Net jeigu netikite prietarais, kai kurie patarimai vis tiek išlieka aktualūs. Stovėti per arti lango, kai danguje trenksmas veja trenksmą, tikrai nėra gera idėja. Veidrodžiai gal ir nėra „durys į kitą pasaulį“, bet uždengti juos per audrą – simbolinis veiksmas, galintis atnešti ramybę.

Nesvarbu, ar tikite senoviniais perspėjimais ar ne. Verta prisiminti, kad jie buvo gimę iš ilgos patirties ir bandymų paaiškinti tai, kas tuo metu buvo nesuprantama. Dabar jūs turite galimybę į juos žiūrėti kritiškai, bet kartu – su pagarba. Nes kartais, net jei kažkas atrodo absurdiška, po tuo slypi labai žmogiškas noras jaustis saugiai.