Neįtikėtina: ši gėlė žydi net 100 dienų, o su viena gudrybe žydėjimą galite padvigubinti

Mirtas krepiškasis ne veltui vadinamas „šimto dienų medžiu“. Palankiomis sąlygomis jo žiedai laikosi net iki trijų mėnesių, sudarydami tankius, šluotelės formos žiedynus baltų, rožinių, raudonų ar violetinių atspalvių.

Azijoje, iš kurios šis augalas kilęs, mirtas krepiškasis laikomas atsparumo ir ilgaamžiškumo simboliu. Seniausias žinomas egzempliorius auga prie šventojo Fandzingo kalno papėdės Guidžou provincijoje Kinijoje ir jo amžius siekia apie 1400 metų. Japonijoje šis augalas vadinamas „medžiu, kuriuo slysta beždžionės“ dėl itin lygios žievės ir šakų. Tolimuosiuose Rytuose lapai ir žievė naudojami liaudies medicinoje kaip priemonė uždegimams malšinti.

Nors mirtas krepiškasis kilęs iš šiltesnio klimato juostų, tinkamai pasodintas ir prižiūrimas jis gana gerai auga ir mūsų kraštuose. Jo didžiausia puošmena – įspūdingi žiedai, tačiau ne tik jie traukia akį. Medžio žievė dekoratyviai pleišėja ir pleiskanoja, atverdama šviesesnes kamieno dėmes. Rudenį lapai nusidažo šiltais geltonos ir raudonos spalvų tonais. Dėl to net ir nežydėdamas mirtas krepiškasis išlieka patrauklus ir dažnai sodinamas kaip soliterinis augalas sode ar erdvioje terasoje, neretai pasirenkamas vietoj kitų dekoratyvių krūmų.

Kad mirtas krepiškasis iš tiesų žydėtų ilgai ir gausiai, jam būtina saulė. Kuo daugiau šviesos, tuo daugiau žiedinių pumpurų augalas sukrauna. Be šviesos, svarbūs ir kiti veiksniai.

Mirtas krepiškasis geriausiai auga derlingoje, lengvoje ir gerai drenuotoje dirvoje, kuri nesulaiko perteklinės drėgmės. Per sunkus, molingas dirvožemis skatina šaknų ligas ir silpnina žydėjimą, todėl prieš sodinant jį verta pagerinti – įmaišyti smėlio ar komposto. Augalas mėgsta silpnai rūgščią arba artimą neutraliai reakciją – tai padeda geriau įsisavinti maisto medžiagas.

Labai svarbu parinkti visiškai saulėtą vietą, nes mirtas krepiškasis yra šilumamėgis augalas ir tik gerai apšviestoje vietoje atskleidžia visą savo žydėjimo potencialą. Geriausia jį sodinti nuo vėjų apsaugotose, šiltesnėse sodo vietose, kur greičiau įšyla žemė ir nebūna staigių temperatūros svyravimų. Kuo daugiau šilumos ir saulės, tuo žydėjimas ilgesnis ir intensyvesnis.

Patikimiausias sodinimo laikas – pavasaris, kai jau nebegresia stiprios šalnos. Sodinimo duobė turėtų būti gerokai didesnė nei šaknų gniužulas, kad šaknys turėtų vietos laisvai plėstis. Pasodinus augalą reikia gausiai palaistyti ir aplink kamieną mulčiuoti dirvą – tai sumažins drėgmės garavimą ir apsaugos šaknis nuo temperatūros svyravimų.

Pirmaisiais metais po pasodinimo mirtą krepiškąjį būtina reguliariai laistyti, ypač sausros ir karščių metu. Vėliau augalas tampa atsparesnis trumpalaikiam sausros laikotarpiui, tačiau užsitęsęs dirvos išdžiūvimas gali gerokai sumažinti žydėjimą. Laistyti reikėtų nuosaikiai, bet reguliariai – augalas blogai reaguoja ir į ilgalaikį perdžiūvimą, ir į užmirkimą.

Pavasarį mirtą krepiškąjį verta patręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis, skatinančiomis žiedinių pumpurų formavimąsi ir intensyvesnę žiedų spalvą. Reikėtų vengti perteklinio azoto kiekio, nes tuomet augalas leidžia daug lapų, bet žiedų formuoja mažiau. Tręšti patartina baigti vasaros viduryje, kad augalas spėtų pasiruošti žiemos ramybės periodui.

Mirtas krepiškasis žydi ant vienamečių ūglių, todėl reguliarus genėjimas yra vienas svarbiausių priežiūros darbų. Genima žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, pašalinant silpnus, nušalusius, tarpusavyje besikryžiuojančius ūglius. Sveiki, stiprūs ūgliai patrumpinami, kad skatintų naujų, tvirtų metinių atžalų augimą – būtent ant jų vasarą ir formuosis žiedynai.

Lengviausia mirtą krepiškąjį dauginti žaliais auginiais, kurie imami vasarą. Įsišakniję jie tiksliai pakartoja motininio augalo savybes. Galimas ir dauginimas sėklomis, tačiau tai lėtesnis būdas, rečiau taikomas mėgėjiškoje augalininkystėje.

Šimto dienų medis žydi ant vienamečių ūglių, t. y. žiedai formuojasi ant to paties sezono prieaugio. Būtent dėl to genėjimas yra toks svarbus. Geriausias metas mirtą krepiškąjį genėti – vasario pabaiga–kovo pradžia, kai augalas dar nepradėjęs aktyvios vegetacijos.

Genėjimas turėtų būti pakankamai ryžtingas, bet apgalvotas. Pašalinami silpni, ploni, tarpusavyje besitrinantys ar per žiemą apšalę ūgliai. Sveiki, stiprūs ūgliai patrumpinami, paliekant kelis pumpurus, iš kurių išaugs nauji metiniai ūgliai su žiedais. Taip augalas neeikvoja energijos senai medienai išlaikyti ir visą jėgą nukreipia į jaunus prieaugius, kurie ir yra gausaus žydėjimo šaltinis.

Per švelnus genėjimas dažnai lemia tik vešlią lapiją, bet skurdesnį žydėjimą. Tuo tarpu ryžtingas, kasmet atliekamas trumpinimas padeda išauginti didesnius ir gausesnius žiedynus, nors augalo forma tampa kompaktiškesnė ir labiau krūmiška. Mažuose soduose dažniausiai pasirenkamas kompromisas – reguliarus, bet saikingas kasmetinis genėjimas, išlaikantis natūralią lajos formą ir kartu užtikrinantis gausų žiedų kiekį.

Teisingai genimas mirtas krepiškasis ne tik žydi ilgiau, bet ir tolygiau – nuo vasaros pradžios iki jos pabaigos. Tai paprastas, tačiau labai veiksmingas priežiūros būdas, leidžiantis gerokai sustiprinti dekoratyvųjį augalo efektą ir padaryti taip, kad „šimto dienų medis“ visiškai pateisintų savo vardą ir mūsų klimato sąlygomis.